Nuostabu kaip bėgo laikas. Nuo mano vizito į Niujorką praėjo mėnesis. Jaučiausi kur kas geriau, vėl grįžau į normalų gyvenimą. Tikriausiai prie to prisidėjo pažintis su Nicolas, su juo tapome gerais draugais.
Dabar sėdėjau savo kabinete ir tvarkiau dokumentus. Buvau labai susikaupusi ir prašiau manęs netrukdyti, todėl suirzau, kai į kabineto duris pabeldė.
'Užeikite.' pasakiau, nepakeldama akių nuo popierių.
Išgirdau atsidarant duris, tada pajutau pažįstamą kvepalų aromatą.
'Ne.' pagalvojau. 'Negali būti.'
'Sveika, Sofi. Sutrukdžiau.?' prabilo taip gerai pažįstamas balsas.
'Labas Mišeli.' nenorom atsitraukiau nuo darbo ir sutikau jo žvilgsnį. 'Kaip praėjai pro sekretorę.?'
Jis atrodė nustebęs.
'Jos nėra. Sofi, jau devynios.'
Pažiūrėjau į laikrodį. Jis nemelavo. Tikriausiai neišgirdau, kaip sekretorė išėjo.
'Pamačiau, kad pas tave dega šviesa ir sumaniau užeiti.' nusišypsojo Mišelis. 'Tu tikriausiai išbadėjusi. Eime, pavaišinsiu tave vakariene.'
'Mišeli, gal geriau nereikia.' pasakiau vilkdamasi paltą.
Atsistojus ėmė šiek tiek svaigti galva.
'Tik pavalgykime. Šitiek laiko nesikalbėjome, tikriausiai tavo gyvenime visko tiek daug įvyko.'
Gerai jį pažinojau, todėl supratau, kad jis neatstos, jei negaus teigiamo atsakymo. Pasidaviau.
'Na gerai.'
Jis nusišypsojo ir atidarė man duris. Per triukšmingą vestibiulį išėjome į lauką, čia mūsų laukė juodas Mišelio limuzinas. Juo nuvažiavome iki restorano.
Mišelis man papasakojo apie savo verslą, planus. Jis ketino važiuoti į Didžiąją Britaniją, patikrinti ten rinkos.
'Gal nori važiuoti kartu.?' netikėtai paklausė.
Jeigu būčiau turėjusi ką nors burnoje, būčiau paspringusi.
'Ne, Mišeli, pats matei, kiek čia turiu darbo.' pamėginau išsisukti.
Kaip tik atnešė maistą, tad pokalbis trumpam nutrūko.
Atsipjoviau gabalėlį kepsnio. Vos jį sukramčiusi pajutau, kad man labai bloga.
'Atsiprašau.' sumurmėjau ir nulėkiau link tualeto.
Ėmė klaikia pykinti, vos spėjau užsidaryti kabinoje. Vos skrandžiui ištuštėjus pasijutau gerai. Prasiskalavau burną, dar kurį laiką pastovėjau prie veidrodžio. Įsitikinusi, kad jaučiuosi normaliai grįžau prie staliuko.
'Jau norėjau eiti tavęs ieškoti. Ar kas nors negerai.?' paklausė Mišelis.
'Manau man reikia į ligoninę.' pasakiau. 'Dėkui už vakarienę, atleisk, kad negalėjau pasilikti ilgiau.'
Nuėjau pasiimti palto. Bijojau, kad vėl pasidarys bloga, tad skubėjau. Mišelis pasivijo mane.
'Palauk, Sofi, kas yra.?'
'Nežinau.' pasakiau.
'Aš tave nuvešiu.'
Jis padėjo man apsivilkti paltą. Aš nesipriešinau. Limuzinu nuvažiavome iki ligoninės, ten mane iš karto priėmė, gydytojai buvo labai paslaugūs. Tam tikriausiai turėjo įtakos tai, kad jau kelerius metus aukojau tai ligoninei.
Atlikus tyrimus sėdėjau laukiamajame, šalia buvo Mišelis. Atrodė labiau susirūpinęs nei aš. Jis laikė mano ranką, nežinau, kodėl tam nesipriešinau.
Ne už ilgo prie mūsų priėjo seselė ir pakvietė mane užeiti į kabinetą.
Gydytojas buvo vidutinio amžiaus, net tokį vėlų vakarą buvo susikaupęs. Prisėdau ant minkštos kėdės.
'Panele Bertin, mes jau žinome, kas jums yra.'
