Tuya part 11.

Turėčiau.

Galėčiau.

Suprasčiau. 

Mylėčiau.

Visi šie dalykai man svarbūs.

O kurie svarbūs tau?

* * * 

 Net neatsisveikinusi su draugais, palikau klubą. Greitu žingsniu nurisnojau iki stotelės. Kad ir kaip nemėgau transporto, šį kartą nusprendžiau pasinaudoti juo, jog grįžčiau namo ir jis nespėtų manęs pasivyti. Bent jau tikėjausi, kad nesivys. O jeigu ir vysis, tai neišeis. Nenoriu, kad sektų iš paskos.

 Stotelėje akimis perbėgau autobusų laikus - vienas man tinkantis kaip tik atvažiuoja už kelių minučių. Atsipūčiau ir įsidėjau ausinukus į ausis. Užsigeidžiau išklausyti visą UVERworld albumą. Skubiai spustelėjau ant Core Pride ir pradėjau linksėti į ritmą. Mėgau japonišką muziką - ji buvo tarsi išsigelbėjimas iš viso to pop'so, kuris ateidavo iš Amerikos.

Atvažiavus autobusui įsimečiau iPod'ą į kišenę. Įlipusi atsisėdau gale, pasistengiau tapti nematoma, nes norėjau netrukdoma klausyti muzikos. Pasigarsinusi muziką iki maksimumo, atsirėmiau galva į langą. Stebėjau prabėgantį miestą. Mylėjau Japoniją. Ji buvo mano gyvenimas. Niekad nesutikčiau iš čia išsikraustyti. 

Dėkojau dievui, kad mano stotelė paskutinė. Vadinasi nereikės kvaršinti galvos ir tereikės išlipti, kai autobusas visiškai sustos. 

Šypsojausi pati sau. Užsimerkiau ir pasileidau į svajas. 

* * *

YUI P.O.V

Gerdama sidrą išgirdau skambant telefoną. Nustebau pamačiusi, kad skambina Tuya. Apsižvalgiusi pastebėjau, kad jos nė kvapo nebėra klube. Susinervinusi pakėliau ragelį.

-Tuya?

Po trumpos pauzės pasigirdo peršąles balsas.

-Yui, įsėdau į kažkokį autobusą, žinoma, ne maniškį, ir jis mane nuvežė kažkur, nežinau kur, o dieve, Yui, man baisu, čia kažkoks keistas rajonas, ką tik mane aptaškė vandeniu ir čia labai šalta, ir matau tik kokius 3 žmones, man labai baisu...

Susigriebiau už burnos. 

-Tuya, ramiai. NUSIRAMINK, SAKAU. Klausyk, aš pasiųsiu tavęs paimti. Būk kur esi. Koks ten autobusas? Paskutinė stotelė? Gerai. Rašyk man, jei kas blogai. 

Ji padėjo ragelį ir aš pažvelgiau į valandas. 4 ryto. Pasirausiau kuprinėje ieškodama taksi numerio.

-Kas nors blogai? Atrodo, kad tavo veidas mirė. - kažkas prakalbo šalia manęs.

Pakėliau galvą ir pamačiau Ni~ya. Staigiai papasakojau jam, kas nutiko Tuyai. Išsigandęs šis iškamantinėjo, kur kas ir kaip ir kodėl, ir pasakęs, kad nieko nesakyčiau Tuyai, išlėkė pasiimti jos su savo mašina. Prieš jam išbėgant, priverčiau jį pažadėti, kad iškart paskambins man. 

Narek priėjęs padėjo priešais sidro stiklinę.

-Ei, Tuyai kažkas blogai? Ni~ya prabėgo pasakęs tik jos vardą. 

Atsikvėpiau ir pasiruošiau papasakoti viską, kas įvyko. 

Tikėjausi, kad Ni~ya pasirūpins Tuya. 

* * *

Ni~Ya P.O.V

Kvailė. Tik tiek galėjau pasakyti apie Tuya. Nesupratau, kaip galėjau vaikytis tokios idiotės - visais atžvilgiais mes skyrėmės kaip diena ir naktis. Net nenorėjau turėti su ja reikalų, aišku, girdėjau iš kitų studijų, kad ji rakštis subinėj, kai šoka. Niekas negalėjo jos pralenkti. 

Būtent tuo metu, kažkokio smalsumo vedamas, praėjau jos ir Hinatos Masahi studiją. Pamatęs ją, negalėjau patikėti, kaip jos nemačiau anksčiau. 

Susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio? Turbūt. Iki šiol nesuvokiu. 

Na, o tada gavau žinią, kad jiedu renka komandą. Beprotišku greičiu gavau Yui numerį ir paskambinęs prisiprašiau, kad priimtų. Tą pačią dieną sužinojau, kad Hinata mirė. Aišku, gailėjau tokio gero šokėjo, tačiau tai man atvėrė duris pabandyti susipažinti su Tuya. Nekreipiau dėmesio į kitų aiškinimus, kad ji gali man nepatikti kaip asmenybė. Po dveijų savaičių pagaliau susipažinau su ja. 

Spėkit, kas nutiko tada. Ogi taip, pradėjau jos nemėgti nuo pirmos minutės. Tačiau negalėjau apleisti grupės po pirmos valandos. Sukandęs dantis klausiau jos nesąmonių, bet kažkur giliai širdyje vis dar žavėjausi jos visa asmenybe. 

O tada klubo įvykis. Pabučiavęs ją, supratau, kad ji tai, ko ieškojau. 

Dabar mano būsima mergina šlaistosi blogiausiame Tokijo rajone, visa peršalusi ir nerami. Atsidusau. 

Privažiavęs paskutinę jos autobuso stotelę, pradėjau žvalgytis. 

Suskambo telefonas. Nusikeikęs staigiai atsiliepiau.

-Tuyos raktai pas mane. Tik dabar radau.

Susiėmiau už galvos. 

-Ji IDIOTĖ. - padėjau ragelį ir išlipau iš mašinos.

Turbūt pirmą kartą taip išsigandau, pamatęs ją ant stotelės suoliuko. Drebančią, išsigandusią. 

-TUYA. - sušukau. Ji pakėlė akis į mane ir perpyko. 

-Ko tau čia reikia? - išrėkė atgal. 

Užsispyrusi karštakošė. Ir aš ją tokią mylėjau. 

-Atvykau gelbėti tavo subinę iš šitos vietos. - priėjęs paėmiau merginą ant rankų. Nustebau, kad nebuvo jokio pasipriešinimo. Turbūt buvo pernelyg pavargusi.
Pasodinęs priekyje, šalia savęs, atsisėdau į vairuotojo sėdynę. 

-Kada pagaliau pradėsi galvoti? - išrėžiau. 

Ji piktai spoksojo priekin ir net nepažvelgė į mane. 

-Beje, tavo raktai pas Yui. Vadinasi teks nakvoti pas mane. Turiu sulankstomą lovą. 

Jokios reakcijos, tik neapykantos kupini žodžiai. Gal pasirodė, bet juose buvo ir padėkos gaidelė.

-Man nerūpi, tik svarbu, kad gaučiau arbatos. 

Pažadėjau jai padaryti arbatos ir dar pavaišinti sausainiais. 

Kad ir kiek tarčiausi pažįstąs ją, vis tiek sugebėdavo mane nustebinti. Nepastebėjau nė kruopelės pasipriešinimo. Gal tai tiesiog apsimetinėjimas? 

Praėjus 15 tylos minučių, mes pagaliau sustojome prie mano namų. Padėjau jai išlipti ir apglėbiau savo striuke. Įvirtę pro duris skubiai nusimetėme batus. 

Palydėjau ją iki mano kambario, kur galėtų persirengti kokiais nors drabužiais - palikau savo spintą atvirą. 

Užkaitęs arbatos virtuvėje, nuėjau į kambarį. Maniau, jog Tuya jau bus persirengusi, tad nieko nebijodamas įžengiau ten, kad galėčiau pasiimti užklotą. Pagriebęs jį, praėjau spintą, kuri buvo dydžio su kambariu. Pro pravertas duris švietė šviesa. Nejučia apklotas išslydo iš rankų. 

Tuya stovėjo vienais marškiniais, atsisukusi į mane, neužsisagsčiusi viršaus. 

Abu stovėjome sustingę. 

Tuyos žandus išpylė raudonis ir ji staigiai nusisuko. Aš nerišliai sumurmėjęs kažką apie arbatą, nuskubėjau virtuvėn. 

Laikydamasis už širdies, giliai kvėpavau virš kriauklės. Karštis tvoskė man į galvą. 

Gerai pagalvojau - kodėl atsivežiau ją į savo namus? 

Tai turbūt buvo kvailiausia idėja, kurią galėjau sugalvoti per visą savo gyvenimą. 

Galvodamas apie tai, susiėmęs už burnos, staiga pajutau ranką ant mano peties. 

Tuya, vis dar su tais pačiais marškiniais, verkdama atsuko mane į save. Nustebęs nemačiau nieko aplinkui, tik jos veidą. Atrodė, kad laikas sustojo. 

Pajutau jos lūpas ant manųjų. 

Kodėl ji tai daro?

Aš nesugebėjau atstumti jos, kaip ji atstūmė mane šį vakarą. Ir turbūt negalėčiau atsumti. 

Ir nenorėjau atstumti.

Makenzės istorija. Įskaudinti žmonės.

Stebėjau save veidrodyje. Buvau patenkinta savo nauja ševeliūra. Atrodžiau, kaip Makenzė. Tikroji Makenzė.

Mano plaukai buvo šviežiai nukirpti ir nudažyti. Dabar, vietoj ilgų, juodų garbanų, buvo pečių ilgio, tiesūs, iškarpyti plaukai. Priverčiau kirpėją nudažyti mano plaukus ryškiai raudonai. Man ta spalva puikiai tiko.

Liūdnai šyptelėjau.

‘Makenze..!‘

Išgirdau Kodį ir greitai nuskubėjau į pirmą aukštą. Įdomu, kaip jis sureaguos..?

‘Taip..?‘ Įėjau į virtuvę ir pasižiūrėjau į Kodį. Virtuvėje buvo ir kiti vaikinai. Visi išsižiojo.

‘Makenze..?‘ Oliveris iškosėjo.

Sumirksėjau akimis.

Vaikinai pasižiūrėjo vienas į kitą, o tada vėl į mane.

‘Kažko reikėjo..?‘ Lėtai paklausiau.

Kodis papurtė galvą.

‘Norėjau įsitikint, kad tu namie.‘

Linktelėjau galva.

‘Jei manęs reikės, tai būsiu pas save kambaryje.‘ Šyptelėjau ir palikau virtuvę. Nežinau kodėl, bet buvau laiminga...

Iš vaikinų pusės:

‘Šūdas...‘ Kodis susiėmė už galvos, kai buvo įsitikinęs, jog Makenzė jo neišgirs.

‘Ji atrodo vos ne taip pat, kaip atrodė prieš dingstant...‘ Lee sumurmėjo.

‘Uhh... Žinau, kad gadinu momentą ir t.t., bet jūs pamirštat vieną dalyką... Aš nebuvau čia, kai Makenzė dar nebuvo dingus.‘ Džona pradėjo.

‘Bet jei ji buvo tokia karšta tada, tai aš nesuvokiu... Kaip jūs leidot jai dingt..?‘

Visi pasižiūrėjo į Džoną.

‘Kodėl tu tik dabar apie tai užsiminei?‘

Visi nusijuokė, o Džona kvailai šyptelėjo.

‘Papasakokit visą istoriją nuo pradžių...‘

Visų veidai surimtėjo.

‘2 savitės prieš jai dingstant, ji pradėjo keistai elgtis. Iš mūsų spontaniškos, hiperaktyvios ir garsiakalbės vakarėlių liūtės pasidarė tyli, liūdna ir depresuota Makenzė. Ji buvo optimistė. Jai niekas negalėdavo sugadinti nuotaikos. Ji visada turėjo ką pasakyt. Jetau, ji buvo žmogus be kompleksų. Ji gyveno ta minute. Jai buvo nusispjaut ant visko...‘ Kodis lėtai kalbėjo. Ant jo veido matėsi liūdesys.

‘Ir vieną dieną, ji tapo zombis. Mes labai susirūpinom, bet ji tiesiog pasakė, kad jos senelė mirė ir ji liūdi. Taip buvo 2 savaites. Ir vieną dieną, ji tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Jos tėvai buvo persigandę. Nors jiems nepatiko Kenzės gyvenimo būdas, jie ją mylėjo, o jos mažoji sesutė... Ji maldavo, kad grįžtų jos Enzė...‘ Kodis nutilo.

‘Kai mes kalbėjom su Kenzės tėvais ir paklausėm, ar tikrai jos senelė mirė, jie pasakė, kad jos senelė mirė, kai jai buvo šešeri. Kitos senelės ji nepažinojo, nes ši buvo mirus prieš jai gimstant.‘ Oliveris sumurmėjo.

‘Makenzė mums pamelavo ir mes iki šios dienos nežinom, kodėl ji taip pasielgė...‘

Tuya part 10.

Tu suvoki, kodėl myliu tave?

Jei ne, tai nesijaudink - aš ir iki šiol nesuvokiu.

* * *

Piktai spoksojau į maišelį su itin brangiu pirkiniu. Suvokdama, ką padariau vien tik dėl to, kad pamačiau Ni~ya su kekše, jutau begalinę piktdžiugą. Sustojusi vidury šaligatvio šalia batų parduotuvės su Nimoru Yakora batais, trenkiau sau per galvą. Juk Yui maldavo, kad atlėkčiau į klubą pašėlti.

Dar kartą žvilgtelėjusi į naujus batus, nusprendžiau apsirengti taip, kaip seniai nebesirengiau - nuo pat Hinatos mirties. Staigiai nulėkiau gatve link savo namų. Vėl tie žvilgsniai iš visų pusių. Turbūt sunku nepastebėti merginos su ryškiais plaukais ir kvailais batais rankose.

Įgriuvusi į butą, staigiai atidariau spintos duris miegamajame ir pradėjau mesti visus įmanomus drabužius ant žemės ir ant lovos.

Pagaliau radau tai, ko ieškojau. Užkišusi giliausiame kampe, laikiau savo berankovę striukę, kurios spalvingumas nenusileido naujiems batams ir plaukams. Taip pat ištraukiau ir džinsus su ryškiai mėlynomis petnešomis. Užsimetusi rožinę bliuskę su giliausia iškirpte, patraukiau ją žemyn, kad matytųsi blizgantis liemenukas. Sušiaušusi plaukus į pusskiauterę, pažvelgiau veidrodin. Grįžo senoji Tuya. Tuya, kuri nemyli. Tuya, kuri netiki lemtim.

Tuya, kuri yra pasiryžusi atiduoti visą save šokiui. Tačiau kažko trūko. . .

Suskubau ištraukti naujuosius batus ir užsidėti juos su begaline laime. 

Dabar jau atrodžiau taip, lyg galėčiau nuversti kalnus.

Nereikia man jokios meilės, ypač iš tokių, kaip Ni~ya.

 * * *

Išėjusi gatvėn pamačiau, kad jau tamsu. Prikandusi lūpą pagalvojau, turbūt komanda jau klube. Gūžtelėjusi įsidėjau iPod ausinukus į ausis. Užgrojo Kid Cudi - Cleveland is the Reason. Lėtas ir ramus ritmas dar labiau pralinksmino mane.

Po gero pusvalandžio pagaliau pasiekiau klubą. Kadangi nemėgau transporto, dažniausiai visur eidavau pėščia.

Įžengusi pro duris ir šyptelėjusi draugui apsauginiui, įkišau jam į kišenę Namine numerį, užrašytą ant lapelio.

Grindys kilnojosi nuo Benny Benassi and Gary Go. - Cinema (Skrillex remix). 

I could watch you for a lifetime
You’re my favourite movie
A thousand endings
You mean everything to me.

 

Numetusi kuprinę rūbinėn, nuskubėjau susirasti draugų. Pamačiusi Yui galvą, nusišypsojau. Paspartinau žingsnį ir net nepastebėjusi, kur einu, įsirėžiau į Narek. Jis entuziastingai apkabino mane ir pasilenkęs sušnabždėjo:

-Tuya, Ni~ya sėdi ten ir laukia tavęs. 

Būčiau prisiekusi, kad nužudysiu Narek žvilgsniu. Vaikinas iškėlė rankas viršun, lyg gindamasis ir nusijuokęs nulėkė į aikštelę. Suirzusi net nepažvelgiau ton pusėn, kur parodė Narek. Niekad negalėtų sugadinti mano nuotaikos. 

Yui atsisuko ir išsišiepė. Įgrūdusi man į ranką stiklinę sidro, pradėjo pasakoti, kad jai pavyko užregistruoti mūsų komandą į čempionatą. Linksėjau, šypsojausi ir stengiausi nespoksoti į staliuką, kur sėdėjo idiotas. 

Staiga kažkas patapšnojo man per petį. Pasisukusi iškart pakeičiau veido išraišką. Ni~ya, nesupratęs, kas man yra, skubiu judesiu griebė man už rankos ir net nespėjus pasipriešinti nutempė prie staliuko, kurį prieš tai rodė Narek. Yui neprieštaravo, tik palinkėjo sėkmės, o aš ją persmeigiau žvilgsniu. Ir vėl užmiršau pasakyti, kad Ni~ya prisidirbo taip, kad niekad nebeatgaus malonės. 

Pasodinęs mane priešais, pradėjo spoksoti tiesiai man į akis. Nuleidau veidą, kad galėčiau įsispoksoti stiklinės vidun. Turbūt jis pajuto mano pyktį, tad greitai išbėrė:

-Mačau tave prie mano namų. Net nenoriu aiškintis, nes žinau, kad nesuprasi. Tu juk karštakošė.

Sukandau dantis. Jis drįsta sakyti man, kad aš karštakošė?

-Nors gal vis dėlto pasiaiškinsiu. Tai buvo paskutinis kartas, kai nusikabinau merginą. Supranti, man norint gauti tave, reikia laikytis celibato. Veiksmų gauti tave, imtis turėjau jau kitą dieną. O štai pamatau bėgančią atgal pro mano namo vartelius. Nustūmęs merginą bandžiau vytis, bet tu kažkur dingai. -atsidusęs pasakė. 

Jis vis dar mano, kad tikėsiu kiekvienu jo žodžiu? Nebūčiau jo net už didžiausius pinigus.

-O dabar, už pusės dienos, pamatau tave praeinančią pro mano staliuką, su naujais batais. Tada supratau, kur tada dingai. - nusijuokė. -Ir sumokėjai 8 000 yen'ų. Būčiau tau davęs juos ir nemokamai.

-Davęs? -išsprūdo. - Tu? Iš kokios skylės? - piktai nusijuokiau. 

Mirktelėjęs nusišypsojo. 

-Iki šiol nesugebėjai pasidomėti, koks mano tikras vardas ir pavardė, ką? Taigi, nauja pažintis tau neprošal. Aš - Nimora Yakoru. - ištiesė ranką.

Išsižiojau. Visai užmiršusi pyktį, spoksojau į jį neslėpdama nuostabos. Šitas degradas? Dizaineris? 

Mintyse prabėgo ištisos sąsajos. Tik tada prisiminiau, jog Ni~yos namai butų per brangūs net man. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau?

Atitraukė ranką ir tarė:

-Batai sukurti pagal tavo plaukus. Jau seniai tave stebėjau, spėk kodėl prisidėjau prie komandos. 

Patylėjusi padėjau stiklinę priešais jį. 

-Atleisk, man jau laikas. - piktai ištariau ir palikau jį su savo mintimis. 

Vėl nebegalėjau pasitikėti savo jausmais. Man visai nė motais, kad jis garsus. Man labiau motais buvo tai, kad jis šnekėjo nuoširdžiai. 

Negalėjau patikėti, kad nusipirkau batus, pagamintus galvojant apie mane.