Tuya part 11.

Turėčiau.

Galėčiau.

Suprasčiau. 

Mylėčiau.

Visi šie dalykai man svarbūs.

O kurie svarbūs tau?

* * * 

 Net neatsisveikinusi su draugais, palikau klubą. Greitu žingsniu nurisnojau iki stotelės. Kad ir kaip nemėgau transporto, šį kartą nusprendžiau pasinaudoti juo, jog grįžčiau namo ir jis nespėtų manęs pasivyti. Bent jau tikėjausi, kad nesivys. O jeigu ir vysis, tai neišeis. Nenoriu, kad sektų iš paskos.

 Stotelėje akimis perbėgau autobusų laikus - vienas man tinkantis kaip tik atvažiuoja už kelių minučių. Atsipūčiau ir įsidėjau ausinukus į ausis. Užsigeidžiau išklausyti visą UVERworld albumą. Skubiai spustelėjau ant Core Pride ir pradėjau linksėti į ritmą. Mėgau japonišką muziką - ji buvo tarsi išsigelbėjimas iš viso to pop'so, kuris ateidavo iš Amerikos.

Atvažiavus autobusui įsimečiau iPod'ą į kišenę. Įlipusi atsisėdau gale, pasistengiau tapti nematoma, nes norėjau netrukdoma klausyti muzikos. Pasigarsinusi muziką iki maksimumo, atsirėmiau galva į langą. Stebėjau prabėgantį miestą. Mylėjau Japoniją. Ji buvo mano gyvenimas. Niekad nesutikčiau iš čia išsikraustyti. 

Dėkojau dievui, kad mano stotelė paskutinė. Vadinasi nereikės kvaršinti galvos ir tereikės išlipti, kai autobusas visiškai sustos. 

Šypsojausi pati sau. Užsimerkiau ir pasileidau į svajas. 

* * *

YUI P.O.V

Gerdama sidrą išgirdau skambant telefoną. Nustebau pamačiusi, kad skambina Tuya. Apsižvalgiusi pastebėjau, kad jos nė kvapo nebėra klube. Susinervinusi pakėliau ragelį.

-Tuya?

Po trumpos pauzės pasigirdo peršąles balsas.

-Yui, įsėdau į kažkokį autobusą, žinoma, ne maniškį, ir jis mane nuvežė kažkur, nežinau kur, o dieve, Yui, man baisu, čia kažkoks keistas rajonas, ką tik mane aptaškė vandeniu ir čia labai šalta, ir matau tik kokius 3 žmones, man labai baisu...

Susigriebiau už burnos. 

-Tuya, ramiai. NUSIRAMINK, SAKAU. Klausyk, aš pasiųsiu tavęs paimti. Būk kur esi. Koks ten autobusas? Paskutinė stotelė? Gerai. Rašyk man, jei kas blogai. 

Ji padėjo ragelį ir aš pažvelgiau į valandas. 4 ryto. Pasirausiau kuprinėje ieškodama taksi numerio.

-Kas nors blogai? Atrodo, kad tavo veidas mirė. - kažkas prakalbo šalia manęs.

Pakėliau galvą ir pamačiau Ni~ya. Staigiai papasakojau jam, kas nutiko Tuyai. Išsigandęs šis iškamantinėjo, kur kas ir kaip ir kodėl, ir pasakęs, kad nieko nesakyčiau Tuyai, išlėkė pasiimti jos su savo mašina. Prieš jam išbėgant, priverčiau jį pažadėti, kad iškart paskambins man. 

Narek priėjęs padėjo priešais sidro stiklinę.

-Ei, Tuyai kažkas blogai? Ni~ya prabėgo pasakęs tik jos vardą. 

Atsikvėpiau ir pasiruošiau papasakoti viską, kas įvyko. 

Tikėjausi, kad Ni~ya pasirūpins Tuya. 

* * *

Ni~Ya P.O.V

Kvailė. Tik tiek galėjau pasakyti apie Tuya. Nesupratau, kaip galėjau vaikytis tokios idiotės - visais atžvilgiais mes skyrėmės kaip diena ir naktis. Net nenorėjau turėti su ja reikalų, aišku, girdėjau iš kitų studijų, kad ji rakštis subinėj, kai šoka. Niekas negalėjo jos pralenkti. 

Būtent tuo metu, kažkokio smalsumo vedamas, praėjau jos ir Hinatos Masahi studiją. Pamatęs ją, negalėjau patikėti, kaip jos nemačiau anksčiau. 

Susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio? Turbūt. Iki šiol nesuvokiu. 

Na, o tada gavau žinią, kad jiedu renka komandą. Beprotišku greičiu gavau Yui numerį ir paskambinęs prisiprašiau, kad priimtų. Tą pačią dieną sužinojau, kad Hinata mirė. Aišku, gailėjau tokio gero šokėjo, tačiau tai man atvėrė duris pabandyti susipažinti su Tuya. Nekreipiau dėmesio į kitų aiškinimus, kad ji gali man nepatikti kaip asmenybė. Po dveijų savaičių pagaliau susipažinau su ja. 

Spėkit, kas nutiko tada. Ogi taip, pradėjau jos nemėgti nuo pirmos minutės. Tačiau negalėjau apleisti grupės po pirmos valandos. Sukandęs dantis klausiau jos nesąmonių, bet kažkur giliai širdyje vis dar žavėjausi jos visa asmenybe. 

O tada klubo įvykis. Pabučiavęs ją, supratau, kad ji tai, ko ieškojau. 

Dabar mano būsima mergina šlaistosi blogiausiame Tokijo rajone, visa peršalusi ir nerami. Atsidusau. 

Privažiavęs paskutinę jos autobuso stotelę, pradėjau žvalgytis. 

Suskambo telefonas. Nusikeikęs staigiai atsiliepiau.

-Tuyos raktai pas mane. Tik dabar radau.

Susiėmiau už galvos. 

-Ji IDIOTĖ. - padėjau ragelį ir išlipau iš mašinos.

Turbūt pirmą kartą taip išsigandau, pamatęs ją ant stotelės suoliuko. Drebančią, išsigandusią. 

-TUYA. - sušukau. Ji pakėlė akis į mane ir perpyko. 

-Ko tau čia reikia? - išrėkė atgal. 

Užsispyrusi karštakošė. Ir aš ją tokią mylėjau. 

-Atvykau gelbėti tavo subinę iš šitos vietos. - priėjęs paėmiau merginą ant rankų. Nustebau, kad nebuvo jokio pasipriešinimo. Turbūt buvo pernelyg pavargusi.
Pasodinęs priekyje, šalia savęs, atsisėdau į vairuotojo sėdynę. 

-Kada pagaliau pradėsi galvoti? - išrėžiau. 

Ji piktai spoksojo priekin ir net nepažvelgė į mane. 

-Beje, tavo raktai pas Yui. Vadinasi teks nakvoti pas mane. Turiu sulankstomą lovą. 

Jokios reakcijos, tik neapykantos kupini žodžiai. Gal pasirodė, bet juose buvo ir padėkos gaidelė.

-Man nerūpi, tik svarbu, kad gaučiau arbatos. 

Pažadėjau jai padaryti arbatos ir dar pavaišinti sausainiais. 

Kad ir kiek tarčiausi pažįstąs ją, vis tiek sugebėdavo mane nustebinti. Nepastebėjau nė kruopelės pasipriešinimo. Gal tai tiesiog apsimetinėjimas? 

Praėjus 15 tylos minučių, mes pagaliau sustojome prie mano namų. Padėjau jai išlipti ir apglėbiau savo striuke. Įvirtę pro duris skubiai nusimetėme batus. 

Palydėjau ją iki mano kambario, kur galėtų persirengti kokiais nors drabužiais - palikau savo spintą atvirą. 

Užkaitęs arbatos virtuvėje, nuėjau į kambarį. Maniau, jog Tuya jau bus persirengusi, tad nieko nebijodamas įžengiau ten, kad galėčiau pasiimti užklotą. Pagriebęs jį, praėjau spintą, kuri buvo dydžio su kambariu. Pro pravertas duris švietė šviesa. Nejučia apklotas išslydo iš rankų. 

Tuya stovėjo vienais marškiniais, atsisukusi į mane, neužsisagsčiusi viršaus. 

Abu stovėjome sustingę. 

Tuyos žandus išpylė raudonis ir ji staigiai nusisuko. Aš nerišliai sumurmėjęs kažką apie arbatą, nuskubėjau virtuvėn. 

Laikydamasis už širdies, giliai kvėpavau virš kriauklės. Karštis tvoskė man į galvą. 

Gerai pagalvojau - kodėl atsivežiau ją į savo namus? 

Tai turbūt buvo kvailiausia idėja, kurią galėjau sugalvoti per visą savo gyvenimą. 

Galvodamas apie tai, susiėmęs už burnos, staiga pajutau ranką ant mano peties. 

Tuya, vis dar su tais pačiais marškiniais, verkdama atsuko mane į save. Nustebęs nemačiau nieko aplinkui, tik jos veidą. Atrodė, kad laikas sustojo. 

Pajutau jos lūpas ant manųjų. 

Kodėl ji tai daro?

Aš nesugebėjau atstumti jos, kaip ji atstūmė mane šį vakarą. Ir turbūt negalėčiau atsumti. 

Ir nenorėjau atstumti.