Tuya part 8.

Na ir kas, kad išeisi? 

Bijau eiti tolyn.

Noriu grįžti tik tada, kai viskas bus prasminga 

Ir aš būsiu reikalinga.

* * *

Sėdėjau atsirėmusi į studijos salės veidrodį. Kolonėlės visu garsu plėšė Adelitas Way - So What If You Go. Nieko nematydama aplinkui, stebėjau savo grupę - kiekvieno jų judesius. Kiekvieno jų įkvėpimą, klaidas, tobulai atliktus judesius. 

Pagriebusi pultelį sustabdžiau muziką.

-Ni~ya, susikaupk ir atlik judesius kaip galėdamas teisingiau, pasirodymas už dviejų savaičių. 

Jis, kažką suniurzgęs, apsisukęs nuėjo išgerti vandens. Praėjo dvi savaitės nuo jo kvailo poelgio vonioje. Net nebandžiau galvoti apie savo jausmus jam - tam nebuvo laiko. Norėjome dalyvauti vienam svarbiausių ir geriausių čempionatų visoje Japonijoje - "Nihon Mai Show"

Yuuka prisėdusi prie manęs, nužvelgė Chiyu. 

-Tau jis patinka? - sušnibždėjau. 

Yuuka išraudusi pažvelgė į mane, išgąsčio pilnomis akimis. Šyptelėjau.

-Taip ir maniau. 

Ji griebė man už rankos.

-Tuya, būk gera, tik nesakyk niekam. - paprašė.

Linktelėjau jai. Atsistojusi suplojau. 

-Šiandienai užteks. Ni~ya, pasiliksi dar valandai, kad atidirbtume visus judesius. Kiti galit eiti. Ir nepamirškit man priminti apie klubą šiam šeštadieniui, gerai? - mirktelėjau. 

Draugai pritariamai man linktelėjo ir išėjo rengtis į kabinas. 

Atsisukusi į Ni~ya pamačiau jo nervingumą. 

-Kodėl vienintelis turiu pasilikti su tavimi? -paklausė.

-Nes vienintelis nepadarai judesių teisingai. Neįsivaizduok, kas esi geriausias pasaulio šokėjas - taip tikrai nėra. - kirtau jam. Ni~ya dėbtelėjo į mane ir atsistojo prieš veidrodį, kad galėtų pasikartoti judesius, kol aš išleisiu visą komandą namo.

Atsisveikinusi su Facele55 crew, grįžau salėn. Ni~ya vis dar kankinosi prie aštuoneto, kurį išmokiau šią pamoką. 

Priėjusi prie jo, sustabdžiau. 

-Tu per daug įtempęs raumenis, kai sukiesi ir sustoji būtent šitoj pozicijoj. Judesys turi būti lengvas, o tik tada energingas. - susikaupsi aiškinau jam. Atrodė, kad Ni~ya net nesiklauso, nes dar kelis kartus sušokęs viską nuo pradžių, vis dar darė judesį blogai.

Nusprendusi būti kantri, vėl jam aiškinau nuo pagrindų. 

Po pusvalandžio rimto darbo ir rėkavimų jis pagaliau suprato, kaip reikia daryti judesį. 

-Man iki šiol nesuvokiama, kam reikia daryti viską taip tiksliai? Buvau mokomas, kad reikia tik įsijausti. 

Perverčiau akis.

-Nežinau, kas tave mokė, tačiau šokis nėra vien tik įsijautimo reikalas. Turi būti tikslumas, kuris atrodytų, lyg būtų daromas pirmą kartą. Lyg iš tiesų šoktum ką tik sugalvotus aštuonetus, lyg statytum kojas net nesusimąstęs, kad jos turi ten būti. - bekalbėdama šypsojausi.

Ni~ya tapo be galo tylus. Man beaiškinant jam savo šokio sampratą, jis visą laiką buvo nuleidęs akis žemėn. Baigus kalbėti ir aš nutilau. Pastovėjome tyloje kelias minutes, kol Ni~ya nesugriebė mano smakro. 

-Ieškojau tokios kaip tu - tokios aistros šokiui - nuo pat mažens. - rimtai tarė.

Tada pabučiavo. 

Staigiai nustūmusi jį išbėgau iš salės net neatsisukdama. Delnu užsidengusi lūpas, griebiau savo kuprinę ir išlėkiau gatvėn. Leidosi saulė. 

Bėgau iki namų. Atsidariusi duris iškart nuskubėjau miegamajan ir griuvau lovon. Pravirkau. Nenorėjau tikėti, kad vėl pasidaviau jam. Dalis manęs negalėjo pamiršti Hinatos, o kita jau nebeišmanė, ką daryti.

Pasakoja Sofi. Neracionalūs sprendimai.

Likusi savaitės dalis prabėgo be įvykių. Kartais prisimindavau Čarlzą, bet jis neskambino ir nutariau nešvaistyti savo laiko. Ligoninėje daugiau nebuvau, dėl to mane šiek tiek graužė sąžinė.

  Ant stalelio gyvenamajame kambaryje kaip visuomet gulėjo krūvelė pakvietimų ir šeštadienį nusprendžiau, kad metas kuriuo nors pasinaudoti. Jauno fotografo parodos atodarymas labiausiai viliojo, tad pasipuošiau vakarine suknele ir aštuntą jau buvau pakeliui.

  Buvo belikę įsukti į gatvę, kurioje buvo galeriją, kai sučirškė mano telefonas.

  'Sofi, čia Čarlzas.' jam nebuvo būtina prisistatyti, jo balso neįmanoma supainioti su kieno nors kito. 'Žinau, kad iš anksto neįspėjau, bet mano lėktuvas nusileido prieš kelias valandas. Labai norėčiau tave pamatyti.'

  'Tiesą sakant, kaip tik važiuoju į vienos parodos atidarymą. Jei nori, galime susitikti ten.'

  'Žinoma.'

  Padiktavau jam adresą ir paprašiau vairuotojo apsisukti. Tokiam susitikimui mano šampano spalvos suknelė visiškai netiko. Grįžusi namo greitai apsivilkau juodą Valentino suknelę gilia iškirpte ir skeltu beveik per visą koją. Greitai paryškinau makiažą ir vėl įsėdau į automobilį. Keistai jaudinausi prieš šį susitikimą, tai buvo gerokai neįprasta.

  Galerijoje sutikau nemažai pažįstamų, persimečiau su jais keletu žodžių. Paroda buvo gera, man patiko fotografo pasirinkta tema, o ir jis pats buvo visai žavus.

  'Nuostabūs gyvūnai tie tigrai.' Žiūrėdama vieną nuotraukų išgirdau tą patį nepakartojamą balsą. Jau buvau pamiršusi gyvą jo skambesį.

  'Mano mėgstamiausi.' ištariau. 'Iš pirmo žvilgsnio atrodo žavūs ir mieli, bet tas pirmas žvilgsnis gali būti paskutinis tavo gyvenime.'

  'Mėgsti riziką.?'

  'Visas gyvenimas yra rizika.' atsisukau į Čarlzą. Jis akivaizdžiai rijo mane akimis. Keista, nesijaučiau nemaloniai. Tiesą sakant, man patiko jo įžūlumas.

  'Tavo tiesa.' pasakė, kai jo akys sugrįžo prie manųjų.

  Kartu apžiūrėjome parodą, supažindinau Čarlzą su keliais žmonėmis. Vyrai mane gyrė, jaučiausi fantastiškai. Kol buvau su Mišeliu, turėjau rengtis konservatyviau, nes jis perdėtai pavydus. Gera buvo vėl justi į save nukreiptus žvilgsnius.

  'Sofi... Atleisk už tiesmukumą, bet tu varai mane iš proto.' pasakė Čarlzas mums išėjus į galerijos kiemelį. 'Visą savaitę galėjau galvoti tik apie tave.'

  Žvelgiau į jo rudas akis ir mačiau, kad jos sako tiesą. Buvo sunku tuo patikėti. Jis mane apkabino, tada žvelgdamas man į akis lėtai prisitraukė ir pabučiavo. Nežinau, ką tuo metu galvojau, kad šitai leidau, bet tikrai nesigailėjau. Bučinys buvo nuostabus. Jis laikė stipriai mane apkabinęs, rankomis jutau plačius jo pečius. Mėgavausi akimirką.

  Bučinį nutraukė fotoaparato blykstė. Pažvelgiau į tą pusę ir nusijuokiau.

  'Pirmą kartą gyvenime mano nuotrauka bus kokiam nors bulvariniam laikrašty.' net neabejojau tuo. Paparacai jau senokai mane medžiojo.

  'Man atrodo, būsim ten abu.' jis ir vėl ėmė mane bučiuoti. Fotoaparatas ėmė spragsėti kaip pašėlęs.

  Buvau išgėrusi tik porą taurių šampano, bet jaučiausi apsvaigusi. Laimė, man nespėjus iškrėsti nieko kvailesnio, suskambo Čarlzo mobilusis.

  'Atleisk, būtinai turiu atsiliepti.' susirūpinęs pasakė. Atsitraukė ir ėmė angliškai su kažkuo šnekėti. Supratau viską ir, nors nenorėjau klausytis, nugirdau porą sakinių apie verslą. Padėjęs ragelį atsisuko į mane. 'Bijau, kad man reikia važiuoti... '

  'Suprantu.' šypsojausi, mačiau, kad jam tikrai gaila.

  'Susitinkam rytoj, gerai.?' jis ir vėl mane pabučiavo. 'Aš tau paskambinsiu.'

  'Žinoma.' perbėgau pirštais jo skruostu, jis užsimerkė. 'Tau reikia važiuoti. Paskubėk.'

  'Jei tai nebūtų taip svarbu, tikrai tavęs nepalikčiau..' jis pabučiavo mano kaktą ir atsitraukė. 'Iki rytojaus, Sofi.' atsisveikino ir nuėjo gatvės link.

  Lydėdama jį akimis svarsčiau, ar galėčiau elgtis dar neracionaliau. Bučiuotis su beveik nepažįstamu vaikinu viešoje vietoje.? Čarlzas vienitelis iš visų mano pažįstamų vaikinų turėjo man tokią galią ir tai mane truputį gąsdino.

Makenzės istorija. Viskas iš pradžių.

Atsikėlus ryte jaučiausi kaip lavonas, bet džiaugiausi, kad nesapnavau košmarų. Išlipau iš lovos ir pradėjau tvarkytis. Nusiprausiau po dušu, sutvarkiau savo ševeliūrą, apsirengiau ir nusileidau į pirmą aukštą. Virtuvėje radau paliktą Kodžio raštelį.

„Turėjau išvažiuoti su vaikinais. Grįšiu kažkada. Paskambinsiu, kai turėsiu laiko.“

Stebėjausi, kad jis galėjo taip anksti atsikelti, kai naktį grįžo visiškai girtas.

Palikau lapuką ant stalo ir nuėjau prie lauko durų. Apsiaviau juodus Converse ir išėjau į lauką. Užrakinau duris ir pradėjau savo kelionę.

Oras buvo gaivus, nors saulė nešvietė.

Keliavau gatve, vis užmesdama akį į namus. Visi niekuo nebuvo ypatingi, na, iki tol kol nepamačiau vieno, labiausiai mane pribloškusio. Puikiai žinojau, kodėl jis buvo taip puikiai pastebimas... Tai buvo mano namai.

Pasidarė sunku kvėpuoti, atsirado gumulas gerklėje ir pradėjau drėbėti.

Ką turėčiau daryti? Gal nueiti paskambinti į duris ir pažiūrėti ar mano tėvai dar gyvena čia..? Įdomu, ar mano jaunesnioji sesutė sveika..?

‘Atsiprašau, gal galiu jums kuo nors padėti?‘

Pasukau galvą ir pasižiūrėjau į mergaitę, kuriai buvo ne daugiau nei 12-a. Mano akys išsiplėtė, kai atkreipiau dėmesį į jos veido bruožus. Ryškiai žydros akys, geltoni plaukai... Ji buvo labai panaši į mano mamą...

Papurčiau galvą.

‘Ne, negali.‘ Sumurmėjau ir greitu žingsniu, vos ne bėgte, pradėjau eiti. Turėjau dingti kuo toliau nuo to namo.

Širdis skaudžiai daužėsi į mano šonkaulius, o ausyse spengė. Mintys buvo visiškai sujauktos.

Ten buvo mano mažoji sesutė... Mano mažoji Evelina...

~~~“~~~

Stebėjau savo drebančias rankas. Jos niekaip nesustojo drebėti... Atsikvėpiau, ir išsitraukiau iš kišenės cigarečių pakelį. Drebančia ranka ištrraukiau cigaretę ir žiebtuvėlį. Pridėjau cigaretę prie lūpų ir prisidegiau. Sugrūdau žiebtuvėlį į kišenę ir įtraukiau dūmą.

‘Teta... Juk nesveika rūkyti...‘

Pasižiūrėjau į mažą berniuką. Jo didelės tyros akys į mane žvelgė taip nekaltai...

‘Adamai, ką aš tau sakiau..? Juk liepiau nekalbinti nepažįstamų žmonių.‘

Nespėjau prasižioti, o mama jau vedėsi berniuką kuo toliau nuo manęs. Įtraukiau dūmą ir nusukau akis.

Mano dėmesį pagavo netoliese stovinti kirpykla.

Šyptelėjau. Galvoje įsipliekė mintis.

Pakilau nuo suoliuko ir užgesinus cigaretę, pajudėjau link savo tikslo. Aš grįžau į Šefildą pradėti viską nuo pradžių... Tai reiškia, kad turiu ir pati atrodyt kaip visiškai kitas žmogus.

Tuya part 7.

Šviesos užsidegė. Kėliau rankas viršun. Siekiau šviesos.

Tavo šviesos.

Mūsų šviesos.

* * *

Beplaudama dantis išgirdau grojant dainą ir kažką labai garsiai dainuojantį "I wanna F*ck You Baby". Išspjoviau pastą į kriauklę, prasiskalavau burną ir pasirėmusi ant kriauklės pažvelgiau į veidrodį. 

Pamačiau jame pykčio iškreiptą veidą. 

Taip, buvau suirzusi.

Ni~ya mano namuose tupėjo jau tris dienas, nesugebėdamas susirasti sau būsto. Ir visas tris dienas klausėsi tos pačios dainos, nepagailėdamas garso. Trenkiau šepetuką į puodelį ir nuėjau miegamajan, kur šalia lovos stovėjo dalykas, kuriuo didžiavausi labiausiai savo bute - KEF iQ90 speaker'iais. Vakarėliuose jie buvo nepamainomi. Grindys kilodavosi, jei užleisdavai bent kiek garsiau, nei leistų paprasti speaker'iai.

Nusišypsojau ir pagriebusi savo iPod prijungiau jį prie USB jungties. 

Mąsčiau, kokia daina galėtų man padėti - pagaliau spustelėjau tai, kas šiuo metu buvo geriausias pasirinkimas.

VibeSquad - Groundscore sudrebino visą mano kūną ir grindlentes, ant kurių stovėjau. Padariusi kiek garsiau, vėl grįžau į vonią. Šįkart mano veido išraiška buvo rami, tiesą pasakius, visai džiugi. 

Besidažydama blakstienas išgirdau vonios durų trenksmą.

-Tau nepatinka mano muzika?

Užsukusi tušo buteliuką, atsisukau į Ni~ya. 

-Man labiau patinka manoji, ačiū. - pasakiau jam.

Jis atsirėmė į sieną ir sunėrė rankas. Ne, nepamiršau, jog uždraudžiau jam rodytis man, tačiau šįkart nusprendžiau nekreipti dėmesio.

-Atleisk už klubą ir visus kitus dalykus, kuriuos pridariau tau. - šyptelėjo jis.

-Atleidžiu. Bet taip neužsidirbsi mano malonės, tu man vis dar nepatinki.

Jo veidu nubėgo šešėlis. Tik sekundei pagalvojau, kad mano žodžiai jį įžeidė. Kažkas stuktelėjo širdin.

Atsidusęs priėjo prie manęs ir apkabino. Viskas įvyko per daug greitai, kad sureaguočiau.

-Neapsimesk, kad neturi jausmų man. Prašau. 

Stovėjau šokiruota. Galvoje plaukė tūkstantis minčių, atsakymų, atsikirtimų, bet negalėjau nieko išrėžti. Žandu nubėgo ašara ir aš įsikabinau į Ni~ya drabužius. Prastovėjome taip kelias minutes, kol jis atsitraukė. 

-Radau butą. Štai adresas. Galėsi aplankyti kada nori. Susitiksime treniruotėje. - įbruko man į ranką lapelį ir nuskubėjo rinktis daiktų.

Laikiau delną ant burnos. Negalėjau patikėti, kad tikrai kažką jaučiau tam asilui. Manyje grūmėsi šilti jausmai ir neapykanta jam. Man nepatiko, kad taip greitai vystėsi šie jausmai - dar nebuvau niekam pasiruošusi po brangiausio žmogaus netekties.

Išgirdusi Ni~ya išėjimą pažvelgiau į lapelį - ryškiai raudonas adresas ir širdelė gale. Suglamžiusi jį, piktai mečiau ant komodos vonioje ir nubėgau į virtuvę pasidaryti ko nors užkąsti.

Pasakoja Sofi. Mano...?

  Namo grįžau prieš aštuonias ryto. Porą valandų numigau ir nuvažiavau į darbą. Deja, susikaupti nepavyko, tad į rankinę įsimečiau knygą ir patraukiau į ligoninę.

  Mišelio palatoje radau Madleną, ji vėl miegojo. Pažadinau ją ir prikalbinau nueiti pavalgyti, o pati likau palatoje. Ėmiausi knygos.

  Po kelių minučių išgirdau kaip atsidarė durys. Pakėliau akis ir pamačiau tą pačią blondinę, su kuria tada pričiupau Mišelį. Nekreipiau į ją dėmesio ir skaičiau toliau.

  'Ką čia veiki.?' sušnypštė blondinė. Jaučiau jos piktą toną.

  'Skaitau knygą.' pirštu parodžiau net nepakėlusi akių.

  'Kodėl čia esi.?' dar pikčiau paklausė ji. 'Maniau, kad išsiskyrei su mano Mišeliu.'

  'Net jeigu ir išsiskyrėm, turiu teisę aplankyt žmogų, kuris man šį tą reiškia.' kantriai jai paaiškinau. 'Iš vis, būtų geriausia, jei netrukdytume jam ilsėtis.'

  Mišelis ėmė kalbėti. Iš pradžių neaiškiai, tad pamaniau, jog miega.

  'Sofi...' jo akys surado manąsias. 'Atėjai.'

  'Ir aš čia, branguti.' prišoko blondinė.

  'Kaip jautiesi.?' paklausiau. 'Gal pakviesti gydytoją.?'

  'Jie suleido man tiek nuskausminamųjų, kad nejaučiu nieko.' nusijuokė. Man palengvėjo pamačius tą šypseną.

  Blondinė pajuto dėmesio trūkumą ir puolė prie lovos. Beveik apsiverkė.

  'Aš taip išsigandau...' nenorėjau klausytis toliau, tad išėjau į koridorių paieškoti seselės.

  Kai grįžau į palatą, Mišelis gulėjo su skausmo išraiška veide, o blondinė buvo jį apsikabinusi.

  Seselė ją aprėkė ir šviesiaplaukė atšoko. Šyptelėjau.

  Patikrinusi duomenis aparatų ekranuose, seselė atrodė visai patenkinta, tad viskas daugiau ar mažiau buvo gerai.

  Grįžo Madlena ir laiminga ėmė plepėti su Mišeliu. Supratau, kad man pats laikas važiuoti namo ir tyliai atsisveikinau.

  Koridoriuje mane prisivijo aukšatkulnių kaukšėjimas.

  'Klausyk, daugiau nesiartink prie Mišelio.' valdingai pasakė blondinė.

  'Kodėl turėčiau.?'

  'Nes jis mano.' pabrėžė paskutinį žodį.

  'Klausyk, lėlyte, tu neturi jokios teisės man nurodinėt, su kuo galiu bendrauti.' pasakiau. 'O šiaip... Mišelis gerokai ilgiau buvo mano.' lygiai taip pat išskyriau tą žodį.

  Ji stovėjo be žado, o aš apsisukau ir išėjau.

Makenzės istorija. Tyla prieš audrą..?

Kadangi Kodis išvažiavo su vaikinais į klubą, man teko likti vienai namie. Aišku, buvo pasiūlyta ir man, bet aš kaip galima gražiau, atsisakiau. Jei būčiau išgėrus, tikriausiai būčiau pradėjus pasakot savo gyvenimo istoriją, kurios nelabai prisimenu...

Turėjau puikią progą ištyrinėti Kodžio namą, kuris buvo didžiulis... Antrame aukšte buvo 3 kambariai: vienas iš jų buvo mano, kitas – Kodžio, o trečias buvo užrakintas. Dar buvo ir tamsus kambariukas kuriame buvo sudėti nežinia kokie daiktai.

Pirmame aukšte buvo milžiniška virtuvė prie kurios buvo prijungta svetainė. Ofisas, nors neįsivaizdavau, kam Kodžiui buvo reikalingas ofisas...? O rūsyje buvo įrengta įrašinėjimo studija ir kambarys pilnas instrumentų. Tame kambaryje aš kaip tik ir sėdėjau.

Liūdnai šyptelėjau, stebėdama pianiną, kuris suteikė man didžiulę nostalgiją. Kažkada leisdavau dienas ir naktis grodama pianinu. Tai buvo mano siela, viskas kuom aš norėjau būt...

Lėtai, nestipriai mano rankos palietė pianino klavišus. Ir greitai, nors ir neužtikrintai pasigirdo Bethoveno „Mėnesienos sonata“. Buvo keista, kad po tiek metų vis dar prisiminiau šį kūrinį. Jis buvo mano mylimiausias.

Galvoje pasipylė prisiminimai. Nesvarbu, kad neaiškūs, bet vistiek prisiminimai...

Po Bethoveno, sekė Šopenas, Mocartas ir begalė kitų kūrinių, kurie grįžo su prisiminimais.

Po ilgo laiko, pakilau į pirmą aukštą. Nustebau, kai pamačiau Kodį bandantį užlipti laiptais. Jam nelabai sekėsi.

‘Kodi? Tau padėt?‘ Paklausiau, ateidama prie Kodžio.

Kodis papurtė galva ir pradėjo kalbėti man nesuprantama kalba.

Perverčiau akis ir persimetusi jo ranką per petį padėjau jam keliauti link jo kambario. Jis pradėjo kalbėti aiškiau ir iš jo sužinojau, kad jis matė nuostabiausią moterį klube, bet ji kaip atsirado, taip ir dingo.

Kai pagaliau nusigavom iki jo kambario, buvo praėję gan daug laiko, nes Kodžio kojos labai pynėsi jam po kojomis ir jis prašė begalę kartų, kad „pailsėtume“. Kai pagaliau, Kodis gulėjo lovoje ir aš buvau visiškai tikra, kad jis išgyvens iki ryto, apsisukau keliauti į savo kambarį.

‘Makenze..?‘

Pasisukau į Kodį.

‘Taip..?‘

‘Mes tavęs pasiilgom.‘

Žiūrėjau į Kodį, nelabai suprasdama ką jis tuo norėtų man pasakyt.

‘Aš irgi jūsų pasiilgau.‘

‘Aš žinojau, kad tu grįši...‘

‘Labanakt, Kodi.‘

Su tuo, dingau iš Kodžio kambario į saviškį. Jis kliedėjo, bet kodėl man tai atrodė kažkuo pažįstama..?

Papurčiau galvą ir atsiguliau į savo lovą. Viskas bus gerai. Šiąnakt, aš nematysiu jokių veidų...

Prakeikiau visus ir viską, nes prieš akis pasirodė tie patys veidai, kurie neleisdavo man miegot. Pakilau iš lovos ir suradau savo kosmetinę. Joje sugraibiau pažįstamą tablečių buteliuką.

Praryjau vieną tabletę, padėjau buteliuką į vietą ir grįžau į lovą. Aš laimėsiu visas kovas prieš savo košmarus...

Tuya Part 6.

Vėl žiūrėjau jam į akis. 

Jis gulėjo priešais mane žolėje. 

Paėmęs mano ranką tarė:

-Aš šalia.

* * *

Atstūmiau Ni~ya rankas. Jis bandė vėl mane pagauti.

-Patrauk rankas šalin. - sušukau. 

Stovėjau prieš jį ir nedrįsau pakelti akių į jo veidą.

-Prieš kelias akimirkas jaučiau tavo norą, kad turėčiau daugiau rankų. - suirzo Ni~ya.

Po klubą pasklido nuostabūs Ellie Goulding - Lights garsai. Svaigo galva. Tada pakėliau akis.

Pamačiau troškimo kupiną atspindį. Jo rankas, besitiesiančias link manęs. Pajutau, jog nebeišstoviu vietoje. Pažvelgusi į šoną nustebau - pasaulis sukosi. Ni~ya rankos apsivijo mane. Nugirdau kelis šūksnius "Atsargiai". 

Nusijuokiau, matydama draugų susirūpinusius veidus. 

Apalpau.

* * *

Šypsojausi. Nežinia kodėl, bet sapnas buvo juokingas. 

Jame su visa Facele55 crew ėjome į klubą, ten truputį per daug išgėrusi pradėjau bučiuotis su Ni~ya. 

Jetau, būtų buvę baisu, jei tai būtų įvykę iš tikrųjų. 

Buvau apsikabinusi pagalvę, tad truputį patryniau nosį į ją. Staiga pagalvė sujudėjo.

Žabiškai atsikėliau ir išvirtau iš lovos.

Susigriebusi galvą pasižiūrėjau, kodėl pagalvė judėjo.

Į mane iš viršaus žvelgė mėlynai žalios visiško idioto akys.

Kaip galėdama greičiau atsistojau ir pradėjau trankyti Ni~ya su pagalve.

-KĄ. TU VEIKI. MANO. LOVOJE. - šaukiau su kiekvienu trenksmu.

Ni~ya sugriebė pagalvę ir parvertė mane ant lovos, pats su rankomis prispausdamas mane, kad negalėčiau pajudėti.

-Vakar visą kelią namo maldavai manęs, kad miegočiau kartu. Supratau tai tiesiogiai. 

Jis kalbėjo visiškai rimtai. 

Spyriau su koja, bet nepataikiau ir jis atsidusęs prispaudė ir jas. 

-Tuya, aš nekaltas, kad vakar prisigėrei ir neatsimeni, kas vyko. Nors norėčiau, kad atsimintum vieną trumpą vietelę. - paskutinį sakinį Ni~ya pabrėžė linksmiau, nei man norėtųsi.

-Nesijaudink, atsimenu kiekvieną šlykščią minutę, ir žinau, kad ji nebepasikartos. - atšoviau jam ir pagaliau nustūmiau rankas. - Einu vonion. Jei dar kart atsirasi mano lovoje - išmesiu iš buto. Ir be to, yra atskiras kambarys. Nesirodyk man akyse.

Piktai trenkiau vonios duris jam prieš nosį. 

Atsirėmusi į duris lėtai nuslydau žemyn. Apsikabinau kelius ir laukiau, kol išgirsiu užsidarant mano kambario duris. Tada pravirkau.

Hinata, kodėl šitaip mane kankini? 

Puikiai žinojau, kad dievinau kiekvieną minutę tame klube. O labiausiai, kad ir kaip to negalėčiau pakęsti. . . Ni~ya rankas.

Tuya part 5.

-Atmerk akis.

-Negaliu.

-Žinau, kad sunku, bet

pabandyk.

* * *

Paspyriau akmenuką ant gatvės. Namine nusijuokė ir atsikabinusi nuo manęs, nuskubėjo pašnekėti su Tachi. Turbūt šypsojausi per daug smarkiai, nes Yuuka paklausė, kas nutiko, kad atrodau tokia laiminga.

-Nieko. Tiesiog džiaugiuosi, kad suradau jus. Gaila, kad Hinata negalėjo susipažinti su jumis. . . -staiga nutilau. Užplūdo liūdesys.

Yuuka apglėbė mane rankomis ir greitai nušluostė ašaras.

-Yui sakė, kad netekai brangiausio draugo. Bet šiandien užmiršk apie tai, juk lekiame pašėlti.- padrąsinamai nusišypsojo ji. -Jei norėsi, galėsiu išklausyti tavęs, kai nakvosi pas mane.

-Aš nakvosiu pas tave?

-Nieko negirdžiu!- sušuko ji ir nulėkė prie kitų. 

Prikandau lūpą, jau šiek tiek apsiraminusi. Tada pajutau ranką ant savo pečių.

-Yuuka, aš nieko nepažadėjau apie nakvojimą. - pradėjau šnekėti.

-Mano vardas pasikeitė? -išgirdau pažįstamą, šlykščiai gražų balsą. 

Nusimečiau jo ranką ir bandžiau užmušti jį žvilgsniu. 

Ni~ya piktdžiugiškai žvilgtelėjo į mane. Įsižiūrėjau į jo akis - jos buvo skaisčiai mėlynos, su keliais žaliais dryžiais. Suvokusi, kad užsižiūrėjau, nusisukau ir pagreitinau žingsnį.

-Žinai, tu mane nervini. -sušuko jis.

-Nesijaudink, jausmas abipusis!-atkirtau jam įsikabindama į Yui ranką. Ji nustebusi pravėrė burną. 

-Tu jo nemėgsti?

-Yui, visada maniau, kad tu pastabi, bet nesuprantu, kaip neatkreipei dėmesį į mano antipatiją tam asilui?-burbtelėjau.

Ji pažiūrėjo į mane lyg būčiau iškritusi iš dangaus.

-Jūs akivaizdžiai vienas kitam patinkat.

-Ką tu šneki, jis man jau sugebėjo įgristi iki gyvo kaulo.-pasišiaušiau.

Yui tik papurtė galvą ir nusijuokė. 

-Paminėsi mano žodį, brangi drauge.

Mirktelėjusi man, nukreipė kalbą į klubą. Apsižvalgiusi mačiau naujų draugų veidus - patenkintus, džiugius, aistringus. Jie visiškai skyrėsi nuo kitų žmonių veidų, kuriuos mačiau prieš įvykį su Hinata ir mašina. . . Nutariau įsiminti šį vaizdą ir pasilaikyti jį liūdnai dienai.

Pagaliau pasiekėme klubo duris. Atsisukau į savo šeimą:

-Šis klubas leidžia geriausią šalyje muziką. Prašau tik vieno, nepersigerti ir nenugriauti klubo - kad galėtume čia atsibelsti dar ne kartą. 

Mano kalbą pasitiko džiugus pašnekesys. Pakėliau kumštį į orą ir sušukau:

-PIRMYN.

Įlėkėme į klubą pirmieji, nes vienas mano pažįstamų visada buvo šio klubo apsauginis. Suplojau su juo rankomis ir apsikabinau. Jis pasilenkė prie manęs.

-Kas ta mergina geltonais plaukais su ilga kasa?-sušnibždėjo.

-Namine.-atsakiau.-Gauti jos numerį?-šelmiškai paklausiau.

Jis šyptelėjęs linktelėjo ir grįžo prie savo darbo. Apžiūrėjau salę. Erdvi, tamsi ir su daugybe klubinių švieselių. Išgirdau muziką - grojo Deadmau5 - Some Chords.

Viduryje aikštelės jau sukiojosi keli žmonės. Tarp jų pastebėjau ir Chiyu apsikabinusį Yuuka, taip pat šoko ir Kyuu su nepažįstama mergina. Pasukau link baro, prie kurio sėdėjo Yui, Namine, Tachi ir Narek. 

Narek ištiesė man kokteilį. Pagriebusi jį bei net nepaklaususi, kas ten yra, išgėriau pusę stiklinės. Nusišluoščiau lūpas atgalia ranka, o Narek jau klausė, ar norėčiau dar vieno. Ištuštinusi likutį stiklinėje linktelėjau. Buvau tvirtai apsisprendusi šiandien pamiršti visas bėdas alkoholyje. Juk merginai irgi reikia pasijusti laisvai po tiek įvykių.

Po dar kelių stiklinių pastebėjau, jog tarp mūsų nėra mano nemėgstamiausio žmogaus. Pasilenkiau prie Tachi.

-Kur Ni~ya? 

Jis įbruko man į ranką gėrimą ir pagūžčiojo. Susiverčiau tai, kas joje buvo, į gerklę ir nuskubėjau į šokių aikštelę. Pajutau norą šokti. Beprotišką norą. 

Įlindusi tarp debesies žmonių, pradėjau šokti. Kaip tyčia po klubą pasklido The Glitch Mob - Bad Wings. Jaučiau, kaip galva sukasi nuo išgerto alkoholio kiekio, bet stengiausi nekreipti dėmesio į tai ir leisti kūnui šokti sava linkme. 

Nežinojau, kaip, kada ir kodėl ant manęs atsidūrė kažkieno rankos, bet supratau, jog judame vienu ritmu. Nežiūrėjau į jo veidą, tik jutau jo kūną. Jo judesius. Jo kvėpavimą.

Rankos slydo mano liemeniu ir kaklu. Aš savųjų taip pat nevaldžiau - negalėjau sustoti. 

Pasikeitus dainai į Alph-a-bit - Take Off  judesiai intensyvėjo. Nebesupratau, kas vyksta.

Gonna take off, take off

Open your eyes

Gonna take off, take off

'Cuz they ain't seen us commin'

Nesusivaldžiau ir sugriebusi jo veidą į savo delnus, savo lūpomis radau jo lūpas. Jis atsakė karščiau, nei aš tikėjausi. Mėgavausi kiekvieną akimirka, kiekvienu lūpų prisilietimu. Jis pakėlė mane nuo žemės ir dar stipriau pabučiavo. 

Kai sustojome, muzika jau buvo įpusėjusi. Pirmą kart nuo mūsų šokio pradžios, pažiūrėjau į jo veidą. 

Kažkas trenkėsi man į smegenis. 

Stovėjau glėbyje žmogaus, kurio nemėgau visomis savo ląstelėmis.

Ni~ya.

Makenzės istorija. Įrodymai

Nežinia po kiek laiko, po begalės parduotuvių, bei pietų tarp viso to, stovėjau paskutinės parduotuvės persirengimo kambarėlyje. Pasižiūrėjau į savo atvaizdą veidrodyje. Atrodau normaliai su tuo ką man išrinko vaikinai. Nesitikėjau, kad jie gali būt tokie madingi...

Šyptelėjau sau. Nusprendžiau pirkti marškinėlius kuriuos matavausi, taigi bandžiau persirengti.

‘Kenze, žiūrėk aš...‘

Nespėjau sureaguoti, kai Oliveris atsirado kabinoje, o marškinėliai buvo beveik nuimti. Dabar jis turėjo puikią progą pamatyti mano tatuiruotę. Nesvarbu, kad buvau vos ne pusnuogė, aš jaudinaus tik dėl tatuiruotės. Vėl užsidėjau marškinėlius ir atsisukau į Oliverį.

‘Atleisk, turėjau paklaust ar tu...‘ Jis papurtė savo galvą.

‘Štai, pasimatuok.‘ Vėl nespėjau sureaguoti, kai į mano rankas buvo įgrūstas bliuzonas ir Oliveris dingo iš kabinos.

Nuryjau seiles.

Nebuvau visiškai tikra, kad jis matė mano tatuiruotę, bet juk buvo galimybė. Nenorėjau, kad kas nors žinotų apie mano tatuiruotę. Tai buvo gan asmeniška...

Drebančiomis rankomis pakėliau bliuzoną priešais save. Jis buvo juodas su pilkomis abecėlės raidėmis ir 3 iš jų buvo spalvotos. Nusišypsojau. Išryškinta „I♥U“. Greitai pasimatavau ir šiek tiek apsidžiaugiau, kad bliuzonas man tiko. Tuo metu prisiminiau, kai buvau 15-os. Prieš pat išvykstant...

Papurčiau galvą ir persirengiau. Pasiėmiau drabužius kuriuos buvau nusprendusi pirkt ir palikau kabiną. Vos tik išėjus, pamačiau Oliverį ir kitus. Jie gan įtemptai apie kažką šnekėjo. Labai tikėjaus, kad ne apie mane ir mano tatuiruotę.

Lyg susitarę, jie atsisuko į mane ir nusišypsojo. Kažkas buvo ne taip...

Iš Oliverio pusės:

Žiūrėjau į tatuiruotę ant Makenzės nugaros. Tai buvo ta pati tatuiruotė, kurią pasidarė Makenzė, kai jai buvo 15-a. Puikiai prisiminiau, kaip ji džiaugėsi...

‘Atleisk, turėjau paklaust ar tu...‘ Papurčiau savo galvą.

‘Štai, pasimatuok.‘ Įkišau jai į rankas bliuzoną ir dingau iš persirengimo kabinos. Negalėjau ten būt, nes būčiau padaręs kažką drastiško, pvz, bandęs išsiaiškint ar ten ne ta Makenzė kuri buvo mano geriausia draugė ir pirma mergina, kuriai pažadėjau būt kartu, kai gyvenimas bus per sunkus...

Perbraukiau rankomis per plaukus ir pasižiūrėjau į Kodį.

‘Čia tikrai mūsų mažoji Makenzė...‘ Iškvošiau. Buvo taip gera, tai sakyti. Juk 6 metus laukiau kažkokios žinios, nesvarbu kokios, laukiau kol ateis diena kai galėsiu vėl pamatyt ją.

‘Kodėl taip manai?‘ Kodis suraukė antakius.

Atsikvėpiau.

‘Pameni, ji pasidarė tatuiruotę, kai jai buvo 15-a..?‘

Kodžio akys išsiplėtė ir nušvito džiaugsmu.

‘Ji turi tokią pačią tatuiruotę? Keturlapis dobilas, žvaigždė, širdis ir mėnulis..?‘

Sulinksėjau galva.

‘Tos pačios spalvos. Viskas taip pat, kaip aš prisimenu.‘

Buvo tylu.

Kodis išsišiepė.

‘Mes turim padėt jai prisiminti mus.‘

Linktelėjau ir tyliai sau prisiekiau, kad šį kartą Makenzė niekur nedings. Nebent aš dingčiau kartu su ja...

Pasakoja Sofi. Dvejonės.

  Protas staigiai pabudo. Atsisėdau lovoje.

  'Madlena...?' sumurmėjau. 'Kurioje ligoninėje esi.?'

  Ji padiktavo man adresą ir išlipau iš lovos. Greitai apsirengiau pirmus po ranka pasitaikiusius drabužius ir išlėkiau į ligoninę.

  Laukiamajame pamačiau Madleną ir priėjau prie jos.

  'Sofi. Ačiū, kad atvažiavai... Žinau, kad jūs išsiskyrėt, bet... nežinojau, kam kitam skambint... Bandžiau prisiskambint tėvams, bet jie kažkur Brazilijoj ir nekelia ragelio...' pradėjo ji.

  'Nusiramink. Tai nesvarbu.' apkabinau ją. 'Seniai čia esi.?'

  'Nuo vidurnakčio. Atvažiavau vos sužinojusi.' jos akys buvo paraudusios nuo ašarų.

  Prie mūsų priėjo gydytojas ir pasakė, kad Mišelis išgyveno ir turėtų netrukus pabusti po operacijos. Lengviau atsikvėpėm  ir nuėjom į palatą.

  Buvo keista matyti jį tokį pažeidžiamą tarp visų tų aparatų. Mane nusmelkė kaltė, pagalvojus, kad prieš savaitę būčiau buvusi visai nieko prieš pamatyti jį tokį. Širdis krūtinėje sutrūkčiojo, į paviršių iškilo jausmų likučiai. Jaučiau, kad jei ilgiau ten stovėsiu, apsiverksiu, todėl pasisiūliau atnešti kavos. Išėjusi iš palatos paskambinau Mišelio draugams, paaiškinau, kas atsitiko. Kai grįžau su kava, Madlena miegojo viename fotelių. Mišelio akys buvo atmerktos. Jos žvelgė į mane su nuostaba ir palengvėjimu. Nespėjau nieko pasakyti, kai atėjo seselė ir paprašė manęs išeiti.

  Koridoriuje sutikau jau spėjusius atvažiuoti Mišelio draugus. Pasakiau, kad jis jau atsigavo ir visi nurimo. Seselei išėjus iš palatos keli nuėjo ten.

  Prie manęs prisėdo geriausias mano buvusiojo draugas Frederikas.

  'Mišelis man pasakojo, kas tarp jūsų nutiko.' pasakė. 'Jis dėl to labai apgailestauja, turėtum žinoti.'

  'Tegu apgailestauja. Gal pasimokys.' atrėžiau.

  'Nemanai jam atleisti.?'

  'Aš ne kokia eilinė kvailutė, kuri leidžiasi žeminama. Kaip manai, kaip aš turėjau jaustis, kai pamačiau žmogų, kuriuo pasitikėjau labiausiai, su kažkokia kekše.?' piktai išbėriau. 'Nedrįsk man jo teisinti. Čia esu tik todėl, kad Madlena neturėjo daugiau kam paskambinti.'

  'Neapsimesk, kad jis tau nerūpi.' pasakė Frederikas ir nuėjo į palatą.

  Norėjau kaip nors atsikirsti, bet jis jau nebegalėjo manęs girdėti, o prasmės rėkauti nebuvo.

  Be to, nė neįsivaizdavau, ką galėčiau atsakyti. 

Tuya part 4.

Šokau. 

Juokiausi.

Verkiau. 

Laukiau tavęs.

Tu vis dar neatėjai.

Paskubėk.

* * *

Nusilenkiau prieš naująją komandą. 

-Sveikučiai. Nenoriu pernelyg išsiplėsti, tad pasakau tik tai: dirbsit kaip vergai, kad pasiektumėt rezultatą. Jei kam nors netinka - prašom, aš jūsų nelaikau, galite ir išeiti. 

Stebėjau jų veidus - visi atrodė lyg mano žodžiai yra savaime suprantami. Mintyse nusijuokiau. Yui teisingai sakė, jog šie žmonės padarytų viską dėl šokio.

Pamačiau pakilusią ranką. 

-Tu būsi mūsų trenerė?

Vidus užvirė. Nors ir klausimas buvo normalus, panorau užvožti tam Ni~ya bičui. 

-Taip.- atsakiau gan piktai.

-Ei ei, nereikia būt tokiai niurzgai. - nusijuokė jis. 

Dėbtelėjau į jį ir atsisėdau į fotelį, kurį man pastūmė Yui.

Mergina, berods jos vardas buvo Yuuka, tarė:

-Aš turiu pasiūlymą. Kodėl gi neatšventus šiandien? Žinot, kad jau esame komanda, tai reikia būti kaip šeima. O pralaužti ledus padės ir vakarėlis klube. 

Nušvitau. Jau seniai norėjau užlėkti į klubą, kurį girdėjau iš vienos draugės. 

-Puiki idėja!-sušukau - Žinau klubą, kur galėtume nulėkti. Esu tikra, kad jum patiks. 

Visi susižvalgė ir suūžė pritariančiais balsais. Pakėliau akis į Ni~ya, kuris lyg tyčia sėdėjo priešais. Šis visiškai nesidrovėdamas mane stebėjo pilnu neapykantos - o gal ir susidomėjimo - veidu. Vienu metu pamaniau, jog būtų visai nieko jį išmesti iš visiškai naujai sudarytos grupės, bet kai pastebėjau, kad Narek ir Tachi jį laikė autoritetu ir geriausiu draugu, nusprendžiau - neverta to daryti.

Ni~ya suplojo ir naujoji šeima nutilo. 

-Su malonumu, bet neturiu kur apsistoti šį vakarą. Tik šiandien atvykau į Tokiją, taip kad vis dar neturiu buto. 

Neramiai apžvelgiau kitų reakcijas. Dauguma gūžčiojo ir atsiprašinėjo, nes jau turėjo kambariokus. 

-Tuya turi vieną laisvą kambarį, ar ne, Tuya? - nusišypsojo Yui. 

Staigiai pažiūrėjau į ją nesutinkančiu žvilgsniu. Nespėjau jai pasakyti, kad tas Ni~ya vaikinas man nei kiek ne prie širdies. 

-O, šaunu! Priimtum iki tol, kol rasčiau butą? - sušuko Ni~ya. 

Atsidusau. Jei būčiau nesutikusi, mane pasmerktų pusė grupės. Visiškai to nenorėdama linktelėjau. Jis šelmiškai man nusišypsojo ir padėkojo. 

Galiausiai Namine su Chiyu nusprendė dainuoti karaoke iki tol, kol galėsime lėkti į klubą. 

Sutikau, nes seniai bedainavau su draugais. Anksčiau su Hinata bastydavomės po Karaoke kavines kiekvieną šeštadienį, kol neatradome studijos, kurią galėjome įpirkti. Tada šeštadienius leisdavome joje.

Bedainuojant Yui ir Kyuu, žvilgtelėjau į laikrodį - jau buvo 18:00. Pasilenkiau prie Narek ir parodžiau į laiką. Jis greitai sustabdė muziką ir visiems apskelbė, kad laikas eiti kluban ir nusitašyti kaip vergams. Nusijuokiau. Pirmą kartą po Hinatos mirties man buvo linksma.

Susikabinusi su Namine ir Yuuka, lydima šauniausios komandos visame pasaulyje (būsimos šauniausios. Tikiuosi) nukulniavau link Tokijo gerausio klubo. Tikrai žinojau, kad šio vakaro neįstengsiu užmiršti visą gyvenimą.

Pasakoja Sofi. Staigmenos.

 Sekmadienį paskyriau sportui. Ryte pabėgiojau, popiet nuvažiavau į baseiną. Po dviejų dienų šėlionių tai tikrai išėjo man į naudą.

  Pirmadienį buvau sukoncentravusi dėmesį tik į darbą, tad grįžusi namo labai nustebau radusi savo draugus sėdinčius ant mano sofos.

  'Su gimtadieniu.!' sušuko jie, vos man įžengus pro duris.

  'O... Vau...Gerai, kad priminėt.' nusijuokiau. 'Ačiū.'

  'Tu rimtai buvai pamiršus savo gimtadienį.?' šaipėsi draugai paeiliui apkabindami mane.

  'Atrodo..' gūžtelėjau pečiais. 'Aš tuoj persirengsiu, be manęs per daug nešėlkit.' mirktelėjau jiems, greitai užlipau į viršų ir persirengiau patogesniais drabužiais, vis dar netikėdama, kad sugebėjau pamiršti savo pačios gimtadienį...

  Kai grįžau, draugai jau buvo suruošę stalą. Viduryje pamačiau tortą, kurį greičiausiai iškepė Natali. Nedaug trūko, kad būčiau apsiverkusi iš laimės.

  Tai buvo pats geriausias gimtadienis iš visų. Šnekučiavomės, gerėm gerą vyną, valgėm gerą maistą... Maža tobulybė.

  Draugams išsiskirščius sulaukiau dar vienos staigmenos. Sučirškus durų skambučiui pamaniau, kad kas nors ką nors pamiršo, ir atidariau duris. Už jų stovėjo vaikinukas su raudonų rožių puokšte.

  'Sofi Bertin butas.?' paklausė.

  'Tos pačios.' šyptelėjau.

  'Tuomet tai jums.' nusišypsojo ir jis, įteikė man gėles.

  Padėkojau ir uždariau duris. Smalsiai atverčiau kortelę.

  'Laimingo gimtadienio,

             -Č. '

  Dar labiau nusišypsojau ir pamerkiau gėles savo miegamajame. Visiškai laiminga ėmiau ruoštis miegui.

  Atrodė, vos padėjau galvą ant pagalvės ir užsimerkiau, kai išgirdau skambant savo telefoną. Pramerkiau akis ir pažvelgiau į laikrodį. Buvo pusė keturių nakties.

  'Klausau.?' Pakėliau ragelį.

  'Sofi, čia Mišelio sesuo...' balsas trūkčiojo. 'Mano brolis pateko į avariją... Neaišku ar išgyvens...'

Makenzės istorija. Kelionė.

Tą naktį aš nemiegojau. Nesugebėjau užmerkt akių net minutei. Vis kitas veidas vertė mane šlyktėtis savimi dar labiau. Taip ir prasivarčiau lovoje iki šešių ryto.

Išsikabarojau iš lovos ir pasiražiau. Tada tyliai nutipenau iki vonios. Susitvarkiau ir nukeliavau atgal į savo kambarį apsirengti kažką patogaus. Radau juodas apsmukusias kelnes ir pilką bliuzoną. Užsimečiau ir pradėjau savo kelionę iki virtuvės. Stengiausi nekelti garsų, kad netyčiomis neprikelčiau Kodžio, nors ką žinau, galbūt jis neatsikeltų jei būtų Pasaulio pabaiga..? Jis retkarčiais atrodo toks nepastabus... Nejučiomis, ant mano veido atsirado maža šypsena.

Nusigavau į virtuvę ir pradėjau ieškoti kažko valgomo, aišku, prieš tai užkaičiau kavinuką, kad galėčiau pasidaryti milžinišką puodelį kavos. Aš buvau priklausomą nuo jos...

Po 15 minučių, sedėjau prie stalo su dideliu puodeliu garuojančios kavos ir dubeniu sausų pusryčių su pienu. Greitai pavalgiau ir nepastebėjau, kai paskendau savo mintyse.

‘Ką tu čia veiki taip anksti?‘ Nustebusi, pasižiūrėjau į Kodį, kuris stovėjo priešais šaldytuvą ir žiūrėjo į mane. Ant jo veido matėsi miego žymės.

‘Nesimiega.‘ Šyptelėjau nekaltai. Kodis tyliai nusijuokė.

‘Šiandien pas mane vyks kompiuterinių žaidimų maratonas ir vaikinai bus čia per naktį. Norėsi prisijungt?‘ Kodis pradėjo darytis sau pusryčius, o aš trūktelėjau pečiais. Tik po kurio laiko susivokiau, kad jis manęs nematė.

‘Nežinau. Norėčiau nukeliaut iki miesto. Man reikia naujų drabužių, nes žinai, normalių neturiu...‘ Nutilau, nes nežinojau ką galėčiau daugiau pasakyt.

Kodis atsisėdo priešais mane su šypsena veide.

‘Aš ir vaikinai galim tave palydėt.‘

Papurčiau galvą.

‘Nereik. Jums bus nuobodu.‘

Kodis garsiai nusijuokė.

‘Vien tik dėl to teiginio, mes visi eisim su tavim apsipirkt. Ir nebandyk prieštaraut.‘

Sumirksėjau akimis, nes nelabai suvokiau kas ką tik įvyko.

‘Parduotuvės atsidaro nuo 10. Dabar yra pusę devynių. Duok man pusvalandį susiruošt ir mes keliausim prikelt vaikinus.‘

Tas „prikelti“ neskambėjo labai gražiai. Atrodo, spėjau pamatyti piktdžiugišką šypseną Kodžio veide.

‘9-tą stovi prie lauko durų.‘ Ir su tuo, Kodis dingo iš virtuvės. Stebėjau vieną tašką, kol giliai neatsikvėpiau. Lėtai pakilau nuo kėdės ir nutipenau iki kriauklės. Padėjau tuščią puodelį ir dar kartą giliai atsidusus pradėjau kelionę iki savo kambario. Numaniau, kad bus ilga diena.

~~~“~~~

Kodis ramiai įžygiavo į vaikinų namą, o aš sekiau jam iš paskos. Nespėjau uždaryti durų, kai Kodis prakalbo.

‘Patarčiau užsidengti ausis.‘

Nespėjau atsisukti ir pasižiūrėti apie ką Kodis kalbą, kai pasklido sirena.

Mano akys išsiplėtė, o aš greitai užsidengiau savo ausis ir pasižiūrėjau į Kodį, kuris laikė megafoną savo rankoje. Visa tai atrodė truputį pažįstama. Lyg, būčiau tai darius kelis kartus.

Staiga, viršuje laiptų atsirado vaikinai. Užsimiegoję, persigandę ir nesuprantantys kas vyksta.

Kodis išjungė megafoną.

‘Kas per..? Ko nori Kodi?‘ Berods, Lee iškosėjo.

Sumirksėjau akimis, nes pastebėjau, kad vos ne visi buvo pusnuogiai. Pajaučiau, kaip kaklu pradėjo kilti raudonis. Papurčiau galvą. Viskas gerai.

‘Turime problemą.‘ Kodis pareiškė ir pamačiau, kaip visi įsitempė.

‘Makenzei reikia naujų drabužių.‘

Buvo tylu, kol staiga visi vaikinai neapsisuko, nepradėjo stumdytis ir rėkti kažką nesuprantamo. Pasižiūrėjau į Kodį, kuris šypsojosi, tarsi būtų kažką pasiekęs.

Išsižiojau ir buvau kažką besakanti.

‘Nieko nesakyk, Makenze. Šiuo metu aš savimi didžiuojuosi. Labai didžiuojuosi...‘ Ir su tuo, Kodis dingo, kaip spėju, virtuvėje..? O aš likau stovėti, visiškai nesuprasdama kas ką tik įvyko.

Atsirėmiau į sieną ir atsikvėpiau.

‘Kas per..?‘ Tyliai sau sumurmėjau ir perbraukiau ranka per plaukus.

Ir tai aš turėjau vadinti naujo gyvenimo pradžia? Nejaugi, šitie vaikinai dabar užims didelę dalį mano naujame gyvenime? Nesakau, kad man tai atrodė blogai. Tiesiog, jie atrodė pažįstami. Tarsi, buvau juos sutikus prieš visa tai.

Išgirdau kažką leidžiantis laiptais ir nespėjau sureaguot, kai buvau pagriebta ir tas kas mane nešė, greitai išbėgo iš namo. Pastebėjau, kad visi kiti sekė iš paskos. Tada pajaučiau, kaip mane įmetė į Kodžio „Galaxy“. Po to, jaučiau kaip visi susigrūdo į tą nelemtą autobusiuką ir aš buvau skaudžiai prispausta prie durų.

‘Varom apsipirkt!!!‘ Nespėjau sumirksėt akimis, kai mes jau judėjom ir visi vaikinai kažką dainavo.

Kodėl visa tai kėlė man didžiulę nostalgiją?!

Tuya part 3.

Guliu žolėje.

Stebiu dangų. 

Pasisuku į vaikiną, gulintį šalia manęs. Jis man nepažįstamas.

Kas jisai? 

Jis nusijuokia ir sako:

"Tu šalia. 

Ir man gerai"

* * *

Iš "Hachi" išėjau tik paryčiais. 

Gėriau kavą, kurią pasidariau studijoje. Visada maniau, kad tai geriausia idėja "Hachi" - nusipirkti arbatinuką.

Jaučiausi gyva. Ir laukiau nesulaukiau kelionės į "Mai cafe". 

Išgirdau skambant savo telefoną. Jis linksmai čirškė, nesvarbu, kad prieš savaitę skrido į sieną ir dalys gan stropiai išsilakstė į visas keturias puses. 

Pažiūrėjau į ekraną. 

-Yui?- priglaudžiau telefoną prie ausies.

-Eeeei, žmogau, nieko tokio, jei priimsim ne tik bičus? Yra dar dvi merginos, kurios trokšte trokšta su tavim šokti. - linksmai subėrė ji.

-Kuo daugiau, tuo geriau. - nusijuokiau. 

-Super. Tai šiandien 1 valandą susitinkam Mai.

Padėjau ragelį. Su termo cup rankose skubėjau link savo namų. Norėjau pajusti dušo vandenį ir atsigauti po nakties siautimų studijoje. Sukrapščiusi raktus, pagaliau atrakinau savo duris. 

Pirmas vaizdas, kurį pamačiau, buvo mano ir Hinatos nuotrauka, kabanti ant sienos. Priliečiau ją pirštu ir nusišypsojau. 

Palindusi po dušu iškart pajutau, kaip raumenys atsipalaiduoja. 

Kaip ir visada, mano namuose visu garsu skambėjo muzika. Kažkodėl negalėjau atsiklausyti Find Your Love. Išlipusi iš dušo, susiradau savo mylimiausius drabužius ir apsiaviau spalvotuosius kedus, kurie labiausiai tiko prie mano plaukų. Pasidažiusi susikroviau būtinus daiktus į kuprinę ir užmečiau akį į laiką - 12:00

Niūniuodama išskubėjau iš namų ir pasileidau "Mai cafe" link. 

* * *

Vos tik pravėrus Mai duris mane pasitiko Yui. 

-Jėga, tu atėjai. O aš maniau, kad nusiskandinsi duše ar persigersi kavos.

Atsidusau ir stipriai apkabinau Yui.

-Kur ta Crew? - sušnibždėjau jai į ausį. 

-Štai ten. Jie man visą pusvalandį ūžia ausis, kur tu. - sukikeno Yui.

Pasukome į vieną iš didesnių V.I.P kambarių. Žengiau žingsnį į kambarį ir išgirdau gitaros garsus. 

Hi
Girl you just caught my eye
thought I should give it try
and get your name & your number
go grab some lunch & eat cucumbers
WHY, DID I SAY THAT?
I don’t know why.
But you’re smilin’ & it’s something’ i like
on your face, yeah it suits you
girl we connect like we have bluetooth

Vaikinas, truputį sukeltais plaukais, rimto hip hoperio drabužiais ir beprotiškai gražiu balsu, dainavo gan kvailą dainą, kurią neseniai atradau internete. Pasišiaušiau. Aš jos niekam nerodžiau, kaip jis galėjo ją sužinoti?

Taip, tai idiotiška, manyti, jog kas nors kitas, naršantis internete jos neužtiktų, bet vis tiek kiekviena jo išleista nata mane siutino.

Pamatęs mane, pradėjo intensyviai spoksoti ir dainuoti tiesiai man į akis.

I don’t know why
I’m drawn to you
Could you be the other one so we’d equal two?
and this is all based on a lucky chance
that you would rather add then subtract

Baigęs dainuoti sulaukė milžiniškų ovacijų. Pasilankstė ir visiems padėkojo. Stoviu čia jau dvi minutes, ir negaliu pakęsti šio vyruko. Kad ir kaip būtų keista, man pasirodė, kad jau esu kažkur jį mačiusi. 

Yui paplojusi, sušuko:

-Štai, jūsų ilgai laukta, garsioji, nuostabioji ir geriausioji - TUYA. 

 Apsidžiaugiau sulaukusi didesnių ovacijų, nei vaikinas.

Yui supažindino mane su kitais grupės nariais.

-Iš kairės į dešinę - Yuuka, Namine, Kyuu, Ni~ya, Narek, Tachi ir Chiyu. 

To vaikino, kurio jau nemėgau vardas buvo Ni~ya? Koks durnas vardas. 

Be baimės žiūrėjau į savo naują grupę. Prasidėjo tai, apie ką svajojau visą gyvenimą nuo pat mažens.

Pasakoja Sofi. Išbandymas... įveiktas.?

  Restoraną pasiekiau lygiai septintą. Vairuotojas padėjo išlipti iš automobilio ir įėjau.

  'Labas vakaras, panele Bertin.' pasveikino mane prie įėjimo. 'Jūsų jau laukia.'

  Buvau palydėta iki stalelio prie kurio sėdėjo Čarlzas. Jis minutėlę atrodė pritrenktas. Tada atsistojo ir pasisveikino.

  'Atrodote nepakartojamai.' tarė bučiuodamas man ranką.

  'Dėkui.' abu prisėdom. Išsirinkom maistą ir vyną, užsisakėm. Jaučiau, kad jis negali atitraukti nuo manęs akių. 'Jūsų puikus skonis. Šis restoranas vienas mano mėgstamiausių.'

  'Mano taip pat.' nusišypsojo. 'Atvykęs į Paryžių visuomet čia užsuku.'

  'O, aš jau galvojau, kodėl niekada jūsų čia nemačiau.'

  'Sofi, gal būtų paprasčiau kreiptis vienam į kitą 'tu'.?'

  'Žinoma.'

  Vakarienė buvo nuostabi, pokalbis įdomus. Kuo toliau tuo labiau mane traukė Čarlzo asmenybė ir turėjau nuolat sau priminti, kad jis greičiausiai tesiekia mane įsiversti į lovą. Jo rudos akys nė minutei nenukrypo nuo manųjų ir man vis sunkiau sekėsi atsilaikyti.

  Po vakarienės jo limuzinu nuvažiavom į barą, išgėrėm po kokteilį. Jaučiau, kad nebesugebu išlaikyti atstumo. Nesugebėjau paprieštarauti net jo rankai apsivijus mano liemenį.

  'Sofi, tu pati nuostabiausia moteris.' pasakė Čarlzas išgėręs dar stiklą viskio.

  'Manau, kad perdedi. Neabejoju, kad Niujorke sutikai daugybę tokių kaip aš.'

  'Nė vienos.' pasakė jis ir beveik galėjau prisiekti, kad kalbėjo nuoširdžiai. Jis pasilenkė manęs pabučiuoti, bet išsisukau.

  'Neskubėk, Čarlzai.' sunkiai ištariau.

  'Taip, atleisk.' truputį atsitraukė.

  'Nieko tokio.' nusišypsojau žinodama, kad jis negalės manęs pamiršti.

  Jis pasižiūrėjo į laikrodį.

  'Kai laikas nuostabus, jis pernelyg skuba.' pasakė. 'Po kelių valandų išskrendu į Niujorką, teks tave paleisti.'

  'Tai kad tu manęs ir nelaikai.' mirktelėjau. Jis nusijuokė.

  'Turėčiau grįžti į Paryžių kitą savaitę. Tikėsiuosi vėl tave pamatyti.'

  'Galbūt tau pasiseks.'

  Čarlzas apmokėjo sąskaitą ir mes išėjom į lauką. Čia buvo gerokai po vidurnakčio, bet žmonių vis tiek buvo nemažai.

  'Ačiū už vakarą, Sofi.' jis paėmė mano rankas. 'Buvo nuostabu.'

  'Visiškai su tavimi sutinku.'

  'Iki pasimatymo.'

  'Iki.'

  Jis mane paleido ir įsėdo į savo limuziną. Pajutau, kad rankose kažką laikau. Ištiesiau pirštus. Gatvės žibintų šviesoje sužibo pakabutis su tikrų tikriausiu deimantu.

Tuya part 2.

Einu ilgu veidrodžių koridoriumi. Nematau savo veido. 

Išryškėja Tavo veidas. Jis kažką man sako, bet aš negirdžiu.

Šaukiu, bet tu tik šypsaisi. Tu sustingsti. 

Trenkiu kumščiu per veidrodį ir jis dūžta.

Man skauda.

Grįžk, prašau.

Prašau...

* * *

Sėdžiu Yui mašinoje. Ji žvelgia į mane susirūpinusiu žvilgsniu, tačiau nieko neprataria. Gal taip ir geriau. 

Stengiausi negalvoti apie paskutinius prisiminimus. Nusprendžiau juos ištrinti visam laikui, o pasilikti tik tuos, kur Hinata vis dar su manimi. 

Tyliai atsidūstu ir pridedu galvą prie lango, stebėdama prabėgančius Tokijo pastatus. Viduje nebėra nei vieno jausmo. Net užuominos. Jaučiuosi tuščia. Tiesa, tas jausmas man visai patiko - jis geresnis nei skausmas, tiesa?

Mašina sustojo. Ryškiai švietė didelis užrašas "Hachi". Užsimečiau striukę ir atidariau dureles.

-Tikrai nori ten būti viena? 

-Taip. Dėkui už viską, Yui.

-Skambink, jei ką, okay? - girdėjau nepritarimą jos balse. Ji nenori manęs palikti vienos.

Šyptelėjau ir užtrenkiau dureles. 

Atsikvėpusi atsisukau į "Hachi" studiją. Kad ir kaip būčiau norėjusi verkti, negalėjau sau to leisti. Mudu su Hinata esame pabrėžę, kad čia gali vyrauti tik laimė ir džiaugsmas. 

Kuprinėje susigraibiau raktus ir atidariau duris. 

Tamsu.

Greitai įjungiau šviesą. Tamsa šiuo metu nebuvo man reikalingiausias dalykas. Įkvėpiau šokio kvapo.

Lėtai persirengiau. Besirišdama batraiščius mąsčiau apie rytojaus susitikimą. Svajojau turėti savo šokių grupę, bet mano ieškojimai buvo bevaisiai, kol neatsirado Facele55 cru. Yui aiškino man, jog šie vyrukai nurautų sceną, jei jiems kas leistų, bet šmaikščiai pridūrė, kad jie dar nesusidūrė su manimi. 

Prijungusi savo iPod prie aparatūros, žengiau kelis žingsnius į salės vidurį. 

Užgrojo Drake - Find Your Love. 

Kelias akimirkas stovėjau užsimerkusi ir įsijaučiau į muziką, į savo širdies dūžius ir nesuvaldomą ritmą.

 

I'm more than just an option
Hey, Hey, Hey

 

Iškėliau rankas į viršų. Greitai atjungiau visas mintis, visus apibrėžimus ir leidau savo kūnui judėti sava linkme. 

Mano širdis dabar dirbo tik pagal šį ritmą.

Refuse to be forgotten
Hey, Hey, Hey

 

Naudojau visą salę savo kūrybai. Gyvenau tik šokiu. Jis mane palaikė. Jis man padėjo susigrąžinti dalelę savęs. 

I took a chance with my heart
Hey, Hey, Hey
And I feel it taking over

 

Daina ėjo po dainos. Nejaučiau laiko tėkmės, tiesą pasakius, nenorėjau žinoti, kokios būtų pasekmės, jei sustočiau. Norėjau šokti ir šokti, tiesiog naudotis šia proga, gyventi šia akimirka. Vėl užgrojus Find Your Love mano raumenys mane sustabdė. 

Kelių sekundžių man užteko suprasti, kad jis man nebuvo geriausias draugas. 

Aš jį mylėjau. 

Mylėjau taip, kad būčiau padariusi viską dėl šio žmogaus. 

Susmukau ant grindų ir pirmą kartą buvau laiminga, kaip niekas kitas pasaulyje. 

Supratau, jog niekas nesugebės numušti manęs nuo manojo kelio. Vienu metu, tik vieną akimirką, pajutau jo rankas ant mano pečių. Girdėjau tylų šnabždesį "Šaunuolė, mano Tuya." Man reikėjo tiek nedaug, kad rasčiau jėgų judėti toliau.

Šypsodamasi atsistojau ir vėl pasileidau muzikos ritmu.

 

 

 

Pasakoja Sofi. Sena ir nauja.

  Šeštadienį pabudau tik pažadinus tarnaitei.

  'Panele, atėjo ponas Mišelis.' pasakė.

  'Pasakyk, kad palauktų.' sumurmėjau. Pakėliau galvą ir pažiūrėjau į laikrodį – buvo vidurdienis. Prisiverčiau išlipti iš lovos ir nuėjau į vonią. Susitvarkiusi nulipau į pirmą aukštą.

  'Labas, Mišeli.' pasisveikinau.

  'Labas, Sofi.' pastebėjau butelį vyno ir puokštę rožių ant stalo. 'Gal galim pasikalbėt.?'

  'Mes neturim apie ką kalbėtis. Prašau susirinkti daiktus ir daugiau čia nesirodyti.' pasakiau ir nuėjau į valgomąjį. Išgirdau, kaip jis atsiduso ir užlipo laiptais į miegamąjį.

  Išgirdau durų skambutį. Tada į valgomąjį atėjo tarnaitė nešina didžiule rožių puokšte.

  'Panele, tai jums.'

  Susidomėjusi paėmiau gėles ir perskaičiau kortelę.

  'Tikiuosi šįvakar 19h Jus pamatyti L‘Astrance restorane. ­

­   -Čarlzas.'

  Nusišypsojau ir pamerkiau gėles į vazą. Kaip tyčia buvau užsirašiusi vizitui grožio salone. L‘Astrance buvo vienas mėgstamiausių mano restoranų. Taip pat vienas geriausių mieste. Laiminga ėmiau valgyti savo pusryčius.

  Mišelis daiktus krovėsi itin ilgai. Per tą laiką spėjau pavalgyti, perversti laikraščius ir pažiūrėti naujienas. Kai jis pagaliau nulipo į apačią, klaikiai nuobodžiavau.

  'Atrodo, viskas.' liūdnai pasakė. 'Iš kur gėlės.?' paklausė, pamatęs rožes.

  'Tau tai neturėtų rūpėti.' pasakiau. 'Palydėt iki durų ar rasi pats.?'

  'Rasiu. Sudie, Sofi. Man labai gaila, kad viskas baigiasi šitaip.'

  'O man nė kiek. Viso gero, Mišeli.' užlipau  laiptais į miegamąjį. Atidarius spintą tuščios lentynos atrodė niūrokai, tačiau turėjau įdomesnės veiklos, nei apie tai galvoti. Persirengiau ir išvažiavau į kirpyklą.

  Šeštą buvau visiškai paruošta vakarui. Vilkėjau ryškiai mėlyną suknelę, plaukai buvo nepriekaištingai sušukuoti, o mano makiažas buvo pritrenkiantis.

  Pusę septynių sėdėjau savo automobilyje, riedančiame L‘Astrance link. Turėjau pusvalandį pasiruošti susitikimui.

  Žinojau, kad šįvakar man prireiks visų jėgų norint atsilaikyti to vyro žavesiui.

Makenzės istorija. Prisiminimai

Gulėjau ant savo naujos lovos ir stebėjau vieną tašką lubose. Galva buvo tuščia. Visiškai. Užmerkiau akis ir eilinį kartą pradėjau matyti skirtingų vyrų veidus. Jų veidai mane persekiodavo visur ir visada. Negalėdavau užmerkt akių ir nematyt jų. Tai mane gąsdindavo...

Papurčiau galvą ir atsimerkusi atsisėdau. Turėjau parūkyt.

Radau savo cigarečių pakelį ir mylimiausią savo žiebtuvėlį. Tai buvo juodas Zippo žiebtuvėlis su raudona linija vienoje pusėje, o kitoje pusėje buvo užrašas „Moses 7:63“. Tai buvo lyg atmintinė, kad prisiminčiau savo mylimiausią sakinį.

“...Ir jie matys mus;
ir mes krisim ant jų kaklų,
ir jie kris ant mūsų kaklų,
ir mes bučiuosime vienas kitą.”

Šis žiebtuvėlis buvo man padovanotas prieš šešis metus nuo mano mylimiausių žmonių...

Atsikvėpiau ir palikau savo naują kambarį. Greitai nužingsniavau į pirmą aukštą, praslinkau nepastebėta pro vaikinus ir atsidūriau kieme.

Įkvėpiau gryno oro ir atsisėdau į kėdę. Išsitraukiau cigaretę ir prisidegiau.

Seniau, pirmas dūmas visada mane nuramindavo. Dabar, prireikdavo dviejų cigarečių, kad nusiraminčiau.

‘Sveika.’ Nustebusi, pasižiūrėjau į Oliverį, kuris atsirado iš niekur, šalia manęs.

‘Galiu prisidėt?’ Trūktelėjau pečiais.

Jis išsitraukė cigaretę, o aš atkišau ugnį.

Nepastebėjau, kaip įdėmiai jis stebėjo mano žiebtuvėlį.

‘Gražus.’ Sulinksėjau galva, nes nelabai žinojau ką galėčiau jam pasakyt.

Tyla. Oliveris nekalbėjo. Aš taip pat nesiruošiau.

‘Ar Kodis sakė tiesą, kad tu, na, žinai..?’

Atsikvėpiau.

Žinojau, kad nereikia tikėtis, jog niekas nesužinos kuo aš dirbau.

Sulinksėjau galva.

‘Kodėl?’

Sumirksėjau akimis, o cigaretė sustojo prie mano lūpų. Nesitikėjau tokio klausimo. Dažniausiai žmonės klausdavo: kaip aš galėjau taip žemai kristi? Nejaugi neturėjau savigarbos? Atsakysiu jums... Aš gerbiau save tol, kol neturėjau pradėti gyventi taip. Po to, viskas tiesiog nebeturėjo reikšmės. Nesvarbu, kad gyvenau. Aš neturėjau jokio tikslo, kad gyvent. Būčiau pabaigus savo gyvenimą, bet aš bijojau mirties. Bijojau mirti taip ir neradus žmogaus, kurį galėčiau mylėt amžinai. Bijojau mirti visiškai viena...

Pagaliau, įtraukiau dūmą ir pasižiūrėjau į Oliverį. Jo rudos akys stebėjo mane. Man jos patiko. Jos buvo gražios. Nejučiomis, nužvelgiau jo spalvotas rankas. Tos tatuiruotės mane žavėjo. Jos buvo nuostabios...

Atsipeikėjau ir nusukau savo žvilgsnį į kitą pusę. Oliveris mane blaškė.

‘Taip būna.’ Atsakiau trumpai. Nenorėjau aiškint smulkmenų. Išvis, nenorėjau, kad jis žinotų, kodėl aš tapau prostitute.

‘Juk visada būna keli pasirinkimai.’ Oliveris suprotestavo.

Liūdnai šyptelėjau.

‘Žinai, sako, kad jei užtrenki vienas duris, tai atsiveria kitos…’ Tyliai pradėjau.

Oliveris tylėjo. Laukė kol tęsiu toliau.

‘Aš sugebėjau užtrenkti absoliučiai visas duris.’

Mano akys buvo pilnos ašarų, bet aš žinojau, kad neverksiu. Aš neverkiau.

Užgesinau cigaretę ir prisidegiau antrą.

‘Jei tu užtrenkei visas duris, tai paaiškink, kaip atsiradai čia..?’ Pasižiūrėjau į Oliverį, kuris stebėjo dangų. Cigaretės rankoje jis nebeturėjo.

‘Galbūt, nėra taip, kaip maniau... Galbūt, vienos mažos durys ir liko...’ Sumurmėjau tyliai. Buvau įsitikinus, kad Oliveris manęs negirdėjo.

‘Tokia logika. Durys visada atsidarys. Nesvarbu kada. Tiesiog... Reikia laukti.’ Oliveris pasisuko į mane ir nusišypsojo.

Jo šypsena buvo tokia pažįstama...

‘Ar galiu tave vadinti Kenze..?’

Pajaučiau, kaip mano akys išsiplėtė ir antrą kartą, cigaretė sustojo prie mano lūpų.

Paskutinį kartą, Kenze mane vadino prieš šešerius metus...

Lėtai, neužtikrintai sulinksėjau galva ir nuryjau seiles. Įtraukiau dūmą ir drebančia ranka perbraukiau per plaukus.

Galbūt, grįždama į Šefildą padariau blogą klaidą..? Čia juk buvo tiek prisiminimų…

Užgesinau cigaretę ir pagriebusi cigarečių pakelį bei žiebtuvėlį, pakilau nuo kėdės.

‘Kenze..?’ Sustojau, nors nenorėjau.

Oliveris atsirado priešais mane.

Stebėjau jį ir laukiau kol jis man ką nors pasakys.

‘Labanakt, Kenze…’ Ir tada jis mane apsikabino.

Mano akys išsiplėtė ir nustojau kvėpuot. Širdis taip garsiai daužėsi mano krūtinėje, kad galvojau jog, bet kurią akimirką iššoks. Buvau apšalus.

‘Saldžių sapnų...’ Pajaučiau, kaip jis prispaudė savo lūpas prie mano kaktos. Tada atsitraukė žingsnį atgal, pasižiūrėjo man į akis ir lėtai įėjo į namo vidų.

Stebėjau duris, tarsi netikėdama tuo, kas įvyko. Tai buvo pažįstama. Visa tai buvo pažįstama. Per daug pažįstama...

Giliai įkvėpiau ir perbraukiau ranka per plaukus.

Kas man darėsi? Kodėl viskas atrodė taip pažįstama? Kodėl aš norėjau prisiminti savo gyvenimą prieš iškeliavimą iš Šefildo..?

Kodėl..?