Tą naktį aš nemiegojau. Nesugebėjau užmerkt akių net minutei. Vis kitas veidas vertė mane šlyktėtis savimi dar labiau. Taip ir prasivarčiau lovoje iki šešių ryto.
Išsikabarojau iš lovos ir pasiražiau. Tada tyliai nutipenau iki vonios. Susitvarkiau ir nukeliavau atgal į savo kambarį apsirengti kažką patogaus. Radau juodas apsmukusias kelnes ir pilką bliuzoną. Užsimečiau ir pradėjau savo kelionę iki virtuvės. Stengiausi nekelti garsų, kad netyčiomis neprikelčiau Kodžio, nors ką žinau, galbūt jis neatsikeltų jei būtų Pasaulio pabaiga..? Jis retkarčiais atrodo toks nepastabus... Nejučiomis, ant mano veido atsirado maža šypsena.
Nusigavau į virtuvę ir pradėjau ieškoti kažko valgomo, aišku, prieš tai užkaičiau kavinuką, kad galėčiau pasidaryti milžinišką puodelį kavos. Aš buvau priklausomą nuo jos...
Po 15 minučių, sedėjau prie stalo su dideliu puodeliu garuojančios kavos ir dubeniu sausų pusryčių su pienu. Greitai pavalgiau ir nepastebėjau, kai paskendau savo mintyse.
‘Ką tu čia veiki taip anksti?‘ Nustebusi, pasižiūrėjau į Kodį, kuris stovėjo priešais šaldytuvą ir žiūrėjo į mane. Ant jo veido matėsi miego žymės.
‘Nesimiega.‘ Šyptelėjau nekaltai. Kodis tyliai nusijuokė.
‘Šiandien pas mane vyks kompiuterinių žaidimų maratonas ir vaikinai bus čia per naktį. Norėsi prisijungt?‘ Kodis pradėjo darytis sau pusryčius, o aš trūktelėjau pečiais. Tik po kurio laiko susivokiau, kad jis manęs nematė.
‘Nežinau. Norėčiau nukeliaut iki miesto. Man reikia naujų drabužių, nes žinai, normalių neturiu...‘ Nutilau, nes nežinojau ką galėčiau daugiau pasakyt.
Kodis atsisėdo priešais mane su šypsena veide.
‘Aš ir vaikinai galim tave palydėt.‘
Papurčiau galvą.
‘Nereik. Jums bus nuobodu.‘
Kodis garsiai nusijuokė.
‘Vien tik dėl to teiginio, mes visi eisim su tavim apsipirkt. Ir nebandyk prieštaraut.‘
Sumirksėjau akimis, nes nelabai suvokiau kas ką tik įvyko.
‘Parduotuvės atsidaro nuo 10. Dabar yra pusę devynių. Duok man pusvalandį susiruošt ir mes keliausim prikelt vaikinus.‘
Tas „prikelti“ neskambėjo labai gražiai. Atrodo, spėjau pamatyti piktdžiugišką šypseną Kodžio veide.
‘9-tą stovi prie lauko durų.‘ Ir su tuo, Kodis dingo iš virtuvės. Stebėjau vieną tašką, kol giliai neatsikvėpiau. Lėtai pakilau nuo kėdės ir nutipenau iki kriauklės. Padėjau tuščią puodelį ir dar kartą giliai atsidusus pradėjau kelionę iki savo kambario. Numaniau, kad bus ilga diena.
~~~“~~~
Kodis ramiai įžygiavo į vaikinų namą, o aš sekiau jam iš paskos. Nespėjau uždaryti durų, kai Kodis prakalbo.
‘Patarčiau užsidengti ausis.‘
Nespėjau atsisukti ir pasižiūrėti apie ką Kodis kalbą, kai pasklido sirena.
Mano akys išsiplėtė, o aš greitai užsidengiau savo ausis ir pasižiūrėjau į Kodį, kuris laikė megafoną savo rankoje. Visa tai atrodė truputį pažįstama. Lyg, būčiau tai darius kelis kartus.
Staiga, viršuje laiptų atsirado vaikinai. Užsimiegoję, persigandę ir nesuprantantys kas vyksta.
Kodis išjungė megafoną.
‘Kas per..? Ko nori Kodi?‘ Berods, Lee iškosėjo.
Sumirksėjau akimis, nes pastebėjau, kad vos ne visi buvo pusnuogiai. Pajaučiau, kaip kaklu pradėjo kilti raudonis. Papurčiau galvą. Viskas gerai.
‘Turime problemą.‘ Kodis pareiškė ir pamačiau, kaip visi įsitempė.
‘Makenzei reikia naujų drabužių.‘
Buvo tylu, kol staiga visi vaikinai neapsisuko, nepradėjo stumdytis ir rėkti kažką nesuprantamo. Pasižiūrėjau į Kodį, kuris šypsojosi, tarsi būtų kažką pasiekęs.
Išsižiojau ir buvau kažką besakanti.
‘Nieko nesakyk, Makenze. Šiuo metu aš savimi didžiuojuosi. Labai didžiuojuosi...‘ Ir su tuo, Kodis dingo, kaip spėju, virtuvėje..? O aš likau stovėti, visiškai nesuprasdama kas ką tik įvyko.
Atsirėmiau į sieną ir atsikvėpiau.
‘Kas per..?‘ Tyliai sau sumurmėjau ir perbraukiau ranka per plaukus.
Ir tai aš turėjau vadinti naujo gyvenimo pradžia? Nejaugi, šitie vaikinai dabar užims didelę dalį mano naujame gyvenime? Nesakau, kad man tai atrodė blogai. Tiesiog, jie atrodė pažįstami. Tarsi, buvau juos sutikus prieš visa tai.
Išgirdau kažką leidžiantis laiptais ir nespėjau sureaguot, kai buvau pagriebta ir tas kas mane nešė, greitai išbėgo iš namo. Pastebėjau, kad visi kiti sekė iš paskos. Tada pajaučiau, kaip mane įmetė į Kodžio „Galaxy“. Po to, jaučiau kaip visi susigrūdo į tą nelemtą autobusiuką ir aš buvau skaudžiai prispausta prie durų.
‘Varom apsipirkt!!!‘ Nespėjau sumirksėt akimis, kai mes jau judėjom ir visi vaikinai kažką dainavo.
Kodėl visa tai kėlė man didžiulę nostalgiją?!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą