Likusi savaitės dalis prabėgo be įvykių. Kartais prisimindavau Čarlzą, bet jis neskambino ir nutariau nešvaistyti savo laiko. Ligoninėje daugiau nebuvau, dėl to mane šiek tiek graužė sąžinė.
Ant stalelio gyvenamajame kambaryje kaip visuomet gulėjo krūvelė pakvietimų ir šeštadienį nusprendžiau, kad metas kuriuo nors pasinaudoti. Jauno fotografo parodos atodarymas labiausiai viliojo, tad pasipuošiau vakarine suknele ir aštuntą jau buvau pakeliui.
Buvo belikę įsukti į gatvę, kurioje buvo galeriją, kai sučirškė mano telefonas.
'Sofi, čia Čarlzas.' jam nebuvo būtina prisistatyti, jo balso neįmanoma supainioti su kieno nors kito. 'Žinau, kad iš anksto neįspėjau, bet mano lėktuvas nusileido prieš kelias valandas. Labai norėčiau tave pamatyti.'
'Tiesą sakant, kaip tik važiuoju į vienos parodos atidarymą. Jei nori, galime susitikti ten.'
'Žinoma.'
Padiktavau jam adresą ir paprašiau vairuotojo apsisukti. Tokiam susitikimui mano šampano spalvos suknelė visiškai netiko. Grįžusi namo greitai apsivilkau juodą Valentino suknelę gilia iškirpte ir skeltu beveik per visą koją. Greitai paryškinau makiažą ir vėl įsėdau į automobilį. Keistai jaudinausi prieš šį susitikimą, tai buvo gerokai neįprasta.
Galerijoje sutikau nemažai pažįstamų, persimečiau su jais keletu žodžių. Paroda buvo gera, man patiko fotografo pasirinkta tema, o ir jis pats buvo visai žavus.
'Nuostabūs gyvūnai tie tigrai.' Žiūrėdama vieną nuotraukų išgirdau tą patį nepakartojamą balsą. Jau buvau pamiršusi gyvą jo skambesį.
'Mano mėgstamiausi.' ištariau. 'Iš pirmo žvilgsnio atrodo žavūs ir mieli, bet tas pirmas žvilgsnis gali būti paskutinis tavo gyvenime.'
'Mėgsti riziką.?'
'Visas gyvenimas yra rizika.' atsisukau į Čarlzą. Jis akivaizdžiai rijo mane akimis. Keista, nesijaučiau nemaloniai. Tiesą sakant, man patiko jo įžūlumas.
'Tavo tiesa.' pasakė, kai jo akys sugrįžo prie manųjų.
Kartu apžiūrėjome parodą, supažindinau Čarlzą su keliais žmonėmis. Vyrai mane gyrė, jaučiausi fantastiškai. Kol buvau su Mišeliu, turėjau rengtis konservatyviau, nes jis perdėtai pavydus. Gera buvo vėl justi į save nukreiptus žvilgsnius.
'Sofi... Atleisk už tiesmukumą, bet tu varai mane iš proto.' pasakė Čarlzas mums išėjus į galerijos kiemelį. 'Visą savaitę galėjau galvoti tik apie tave.'
Žvelgiau į jo rudas akis ir mačiau, kad jos sako tiesą. Buvo sunku tuo patikėti. Jis mane apkabino, tada žvelgdamas man į akis lėtai prisitraukė ir pabučiavo. Nežinau, ką tuo metu galvojau, kad šitai leidau, bet tikrai nesigailėjau. Bučinys buvo nuostabus. Jis laikė stipriai mane apkabinęs, rankomis jutau plačius jo pečius. Mėgavausi akimirką.
Bučinį nutraukė fotoaparato blykstė. Pažvelgiau į tą pusę ir nusijuokiau.
'Pirmą kartą gyvenime mano nuotrauka bus kokiam nors bulvariniam laikrašty.' net neabejojau tuo. Paparacai jau senokai mane medžiojo.
'Man atrodo, būsim ten abu.' jis ir vėl ėmė mane bučiuoti. Fotoaparatas ėmė spragsėti kaip pašėlęs.
Buvau išgėrusi tik porą taurių šampano, bet jaučiausi apsvaigusi. Laimė, man nespėjus iškrėsti nieko kvailesnio, suskambo Čarlzo mobilusis.
'Atleisk, būtinai turiu atsiliepti.' susirūpinęs pasakė. Atsitraukė ir ėmė angliškai su kažkuo šnekėti. Supratau viską ir, nors nenorėjau klausytis, nugirdau porą sakinių apie verslą. Padėjęs ragelį atsisuko į mane. 'Bijau, kad man reikia važiuoti... '
'Suprantu.' šypsojausi, mačiau, kad jam tikrai gaila.
'Susitinkam rytoj, gerai.?' jis ir vėl mane pabučiavo. 'Aš tau paskambinsiu.'
'Žinoma.' perbėgau pirštais jo skruostu, jis užsimerkė. 'Tau reikia važiuoti. Paskubėk.'
'Jei tai nebūtų taip svarbu, tikrai tavęs nepalikčiau..' jis pabučiavo mano kaktą ir atsitraukė. 'Iki rytojaus, Sofi.' atsisveikino ir nuėjo gatvės link.
Lydėdama jį akimis svarsčiau, ar galėčiau elgtis dar neracionaliau. Bučiuotis su beveik nepažįstamu vaikinu viešoje vietoje.? Čarlzas vienitelis iš visų mano pažįstamų vaikinų turėjo man tokią galią ir tai mane truputį gąsdino.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą