Pasakoja Sofi. Paradoksas.?

  Suskambo telefonas. Buvo penktadienio vakaras ir beveik galėjau atspėti, kas skambina ir ką pasakys. Pakėliau ragelį.

  'Sveika, Sofi. Čia Šarlis. Mes šįvakar lekiam į barą, prisijungsi.?'

  'Žinoma.'

  Šarlis buvo mano senas draugas. Dar vaikystėje kartu statėm smėlio pilis, vėliau mokykloj sėdėjom vienam suole. Visi tik ir laukė, kol tapsim pora, bet mes nepasidavėm.

  'Mišelį pasiimsi.?'

  'Su juo baigta, papasakosiu vėliau.'

  'O. Gerai, iki pasimatymo.'

  Buvo praėjusios kelios dienos po išsiskyrimo su Mišeliu, tad jaučiausi dar truputį keistai. Per daug negalvodama ėmiau rengtis. Tik visiškai susiruošusi pastebėjau, kad apsirengiau itin trumpą raudoną suknelę ir apsiaviau niekad nenešiotus ekstravagantiškus aukštakulnius. Dėkui Dievui, bent jau pasidažiau padoriai. Užsimečiau švarkelį ir išėjau.

  Taksi nuvažiavau iki sutarto baro ir susiradau draugus. Užsisakėm kokteilius ir ėmėm dalintis naujienomis. Mano skyrybos tapo įdomiausia tema.

  'Būčiau išmalus jam snukį.' pasakė Natali. 'Niekšas.'

  Nenorėjau apie tai galvot. Kam švaistyt energiją tokiem dalykam.? Apsidairiau aplink ir mano akį patraukė prie baro sėdintis vaikinas. Jis vilkėjo gerai sukirptu kostiumu, gėrė viskį. Jis buvo gražus, matyti, pasitikintis savimi. Ir visiškas mergišius. Šalia jo sėdėjo dvi merginos ir įvairiausiais būdais bandė patraukti jo dėmesį.

  'Ei, Sofi, į ką žiūri.?'

  'Į tą vaikiną prie baro.'

  'Hm... Visai nieko.' įvertino Mari. 'Tik atrodo pasikėlęs.'

  'Gerokai.' prikandau lūpą. 'Man jis patinka.'

  Atsistojau, nužingsniavau prie baro. Užsisakiau martinio ir laukiau, kol barmenas įpils. Jaučiau, kaip mergišius mane nužiūrinėja. Pasisukau į jį, sugavau žvilgsnį. Mirktelėjau, pasiėmiau gėrimą ir grįžau pas draugus.

  'Dabar jis nenuleidžia nuo tavęs akių.' pasakė Natali.

  Nusijuokiau ir įsitraukiau į pokalbį. Po valandos nusprendėm važiuot į klubą. Draugai išėjo į lauką pagauti taksi, o aš pasisiūliau apmokėt sąskaitą.

  'Negaliu nepasakyti, kad atrodot fantastiškai.' man belaukiant grąžos pasakė mergišius. Jo balsas buvo žemas, girdėjosi nežymus amerikietiškas akcentas.

  'Dėkui.' nusišypsojau.

  'Aš vardu Čarlzas.' ištiesė ranką. 'Gal galėčiau pasiūlyti jums gėrimą.?'

  'Sofi.' padaviau jam savąją. Jis pabučiavo mano ranką ir man prireikė visiško susikaupimo norint neparodyti, kad mano kūnu perbėgo šiurpuliukai. 'Deja mes su draugais jau išeiname.'

  'O, labai gaila. Galbūt kada nors kitąkart...?' paklausė.

  Žinojau, kad nereikėjo pasiduoti impulsui, bet išsitraukiau savo vizitinę kortelę ir padaviau jam. Jis perskaitė ir pakėlė vieną antakį.

  'Sofi Bertin.? Jūs turite viešbutį Paryžiuje, tiesa.?'

  'Šįvakar apie verslą nekalbu. Šiandien aš tiesiog Sofi.' barmenas atidavė grąžą. 'Man jau metas. Buvo malonu su jumis susipažinti, Čarlzai.'

  'Man taip pat. Iki pasimatymo.'

  Pasukau link išėjimo, galvodama, kaip paradoksalu, kad ką tik daviau savo kontaktus visiškam mergišiui puikiai tai suvokdama. Lauke draugai jau buvo sustabdę taksi ir nekantravo mane ištardyti.

  Tą vakarą buvau laimingesnė nei kada nors.