Tuya part.

Smūgis. Smūgis. Krentu. Krentu. Juokiuosi. Verkiu. Aš vis dar verkiu.

Matau. Matau. Matau tave. Matau tavo akis. Matau tave visą. 

Judu su muzika. Judu su tavim. Judu, nes tu šalia. 

Tavęs nėra. Kur tu? Aš nematau tavo rankų.

Kur tavo rankos?

* * *

Matau tašką sienoje. Aplinkui niekas nejuda. Pakeliu akis į lubas. Dabar žiūriu į tuos baltus raštus, kuriuos jis man padėjo išrinkti. Skausmas perveria man krūtinę ir nusuku žvilgsnį į tą patį tašką. 

Suskamba telefonas. Griebiu jį ir pažiūriu, kas skambina.

Yui. Ko jai reikia?

Numetu telefoną į sieną ir susisuku į patalus. Galva tuščia. Nieko nebejaučiu, tik kas akimirką didėjantį skausmą. Nusprendžiu užbaigti tai. Surasti jį, kad ir kur jis būtų. Hinata...

Nuskubėjusi į vonią susižeriu į ranką krūvą tablečių. Po vieną greitai užgeriu vandeniu ir grįžtu lovon. Man nerūpi. Aš noriu būt su tavimi. Užmiegu. Ir vėl matau Hinatos šypseną. Jo paskutinę šypseną.

Tada jau nieko nebematau.

* * *

-TUYA.-girdžiu šauksmus. 

Pravėrusi akis stebiu tik greitai judančias šviesas. Ar aš jau pas tave? 

Į mane žvelgia 6, ne, 8 akys. Yui mojuoja prieš akis ir kažką nerišliai kalba. Vėl užmiegu.

Atsibundu. Pasitrynusi akis žvelgiu į baltą kambarį. Šone mano lovos stovi puokštės gėlių, sumerktų į vazas. Kampe, ant kėdės, miega Yui. Miglotai atsimenu tabletes ir gydytojų veidus. Pakeliu ranką, o joje įsmeigta adata ir į veną bėga vaistai. 

Per šitiek dienų aš apsiverkiu. Kūkčioju, tiesiog negaliu sustoti. Hinatos praradimas užgriuvo visu smarkumu. Apglėbiau save ir verkiau, kiek tik galėjau. Pajutusi rankas ant savęs ir tylų Yui raginimą toliau verkti, pradedu plyšti viduje. Apsikabinusios išbūname kelias valandas, kol neateina gydytojas.

-Kiek laiko čia išbuvau? - tyliai paklausiu. 

-Savaitę. - draugiškai atsako gydytojas. 

Yui suprantamai linkčioja ir kalbasi su juo, aiškina visas įvykių aplinkybes. Teisina mano poelgius. 

Aš stebiu paukščius, skraidančius lauke. 

-Yui? - paklausiu.

-Taip, širdele? - susirūpina ji.

-Aš noriu į "Hachi". 

Yui pasižiūri į gydytoją ir jis linkteli.

-Na, gydytojas sako, jog galima tave šiandien paleisti. Tave nuvežti tenai?

-Taip, jei gali.

Ji neklausia manęs, kodėl aš tai padariau. Ir puikiai jaučiuosi, žinodama, kad ji neklaus.

-Rytoj galėsi susitikti su "Facele55 cru"?

Ji nesulaukia atsakymo, bet žino, kad ateisiu.

Nusprendžiau pradėti gyventi iš naujo. Atrasti atsakymą į naujai užduotą klausimą:

Kodėl iš manęs atėmė brangiausią žmogų?