Kadangi Kodis išvažiavo su vaikinais į klubą, man teko likti vienai namie. Aišku, buvo pasiūlyta ir man, bet aš kaip galima gražiau, atsisakiau. Jei būčiau išgėrus, tikriausiai būčiau pradėjus pasakot savo gyvenimo istoriją, kurios nelabai prisimenu...
Turėjau puikią progą ištyrinėti Kodžio namą, kuris buvo didžiulis... Antrame aukšte buvo 3 kambariai: vienas iš jų buvo mano, kitas – Kodžio, o trečias buvo užrakintas. Dar buvo ir tamsus kambariukas kuriame buvo sudėti nežinia kokie daiktai.
Pirmame aukšte buvo milžiniška virtuvė prie kurios buvo prijungta svetainė. Ofisas, nors neįsivaizdavau, kam Kodžiui buvo reikalingas ofisas...? O rūsyje buvo įrengta įrašinėjimo studija ir kambarys pilnas instrumentų. Tame kambaryje aš kaip tik ir sėdėjau.
Liūdnai šyptelėjau, stebėdama pianiną, kuris suteikė man didžiulę nostalgiją. Kažkada leisdavau dienas ir naktis grodama pianinu. Tai buvo mano siela, viskas kuom aš norėjau būt...
Lėtai, nestipriai mano rankos palietė pianino klavišus. Ir greitai, nors ir neužtikrintai pasigirdo Bethoveno „Mėnesienos sonata“. Buvo keista, kad po tiek metų vis dar prisiminiau šį kūrinį. Jis buvo mano mylimiausias.
Galvoje pasipylė prisiminimai. Nesvarbu, kad neaiškūs, bet vistiek prisiminimai...
Po Bethoveno, sekė Šopenas, Mocartas ir begalė kitų kūrinių, kurie grįžo su prisiminimais.
Po ilgo laiko, pakilau į pirmą aukštą. Nustebau, kai pamačiau Kodį bandantį užlipti laiptais. Jam nelabai sekėsi.
‘Kodi? Tau padėt?‘ Paklausiau, ateidama prie Kodžio.
Kodis papurtė galva ir pradėjo kalbėti man nesuprantama kalba.
Perverčiau akis ir persimetusi jo ranką per petį padėjau jam keliauti link jo kambario. Jis pradėjo kalbėti aiškiau ir iš jo sužinojau, kad jis matė nuostabiausią moterį klube, bet ji kaip atsirado, taip ir dingo.
Kai pagaliau nusigavom iki jo kambario, buvo praėję gan daug laiko, nes Kodžio kojos labai pynėsi jam po kojomis ir jis prašė begalę kartų, kad „pailsėtume“. Kai pagaliau, Kodis gulėjo lovoje ir aš buvau visiškai tikra, kad jis išgyvens iki ryto, apsisukau keliauti į savo kambarį.
‘Makenze..?‘
Pasisukau į Kodį.
‘Taip..?‘
‘Mes tavęs pasiilgom.‘
Žiūrėjau į Kodį, nelabai suprasdama ką jis tuo norėtų man pasakyt.
‘Aš irgi jūsų pasiilgau.‘
‘Aš žinojau, kad tu grįši...‘
‘Labanakt, Kodi.‘
Su tuo, dingau iš Kodžio kambario į saviškį. Jis kliedėjo, bet kodėl man tai atrodė kažkuo pažįstama..?
Papurčiau galvą ir atsiguliau į savo lovą. Viskas bus gerai. Šiąnakt, aš nematysiu jokių veidų...
Prakeikiau visus ir viską, nes prieš akis pasirodė tie patys veidai, kurie neleisdavo man miegot. Pakilau iš lovos ir suradau savo kosmetinę. Joje sugraibiau pažįstamą tablečių buteliuką.
Praryjau vieną tabletę, padėjau buteliuką į vietą ir grįžau į lovą. Aš laimėsiu visas kovas prieš savo košmarus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą