Protas staigiai pabudo. Atsisėdau lovoje.
'Madlena...?' sumurmėjau. 'Kurioje ligoninėje esi.?'
Ji padiktavo man adresą ir išlipau iš lovos. Greitai apsirengiau pirmus po ranka pasitaikiusius drabužius ir išlėkiau į ligoninę.
Laukiamajame pamačiau Madleną ir priėjau prie jos.
'Sofi. Ačiū, kad atvažiavai... Žinau, kad jūs išsiskyrėt, bet... nežinojau, kam kitam skambint... Bandžiau prisiskambint tėvams, bet jie kažkur Brazilijoj ir nekelia ragelio...' pradėjo ji.
'Nusiramink. Tai nesvarbu.' apkabinau ją. 'Seniai čia esi.?'
'Nuo vidurnakčio. Atvažiavau vos sužinojusi.' jos akys buvo paraudusios nuo ašarų.
Prie mūsų priėjo gydytojas ir pasakė, kad Mišelis išgyveno ir turėtų netrukus pabusti po operacijos. Lengviau atsikvėpėm ir nuėjom į palatą.
Buvo keista matyti jį tokį pažeidžiamą tarp visų tų aparatų. Mane nusmelkė kaltė, pagalvojus, kad prieš savaitę būčiau buvusi visai nieko prieš pamatyti jį tokį. Širdis krūtinėje sutrūkčiojo, į paviršių iškilo jausmų likučiai. Jaučiau, kad jei ilgiau ten stovėsiu, apsiverksiu, todėl pasisiūliau atnešti kavos. Išėjusi iš palatos paskambinau Mišelio draugams, paaiškinau, kas atsitiko. Kai grįžau su kava, Madlena miegojo viename fotelių. Mišelio akys buvo atmerktos. Jos žvelgė į mane su nuostaba ir palengvėjimu. Nespėjau nieko pasakyti, kai atėjo seselė ir paprašė manęs išeiti.
Koridoriuje sutikau jau spėjusius atvažiuoti Mišelio draugus. Pasakiau, kad jis jau atsigavo ir visi nurimo. Seselei išėjus iš palatos keli nuėjo ten.
Prie manęs prisėdo geriausias mano buvusiojo draugas Frederikas.
'Mišelis man pasakojo, kas tarp jūsų nutiko.' pasakė. 'Jis dėl to labai apgailestauja, turėtum žinoti.'
'Tegu apgailestauja. Gal pasimokys.' atrėžiau.
'Nemanai jam atleisti.?'
'Aš ne kokia eilinė kvailutė, kuri leidžiasi žeminama. Kaip manai, kaip aš turėjau jaustis, kai pamačiau žmogų, kuriuo pasitikėjau labiausiai, su kažkokia kekše.?' piktai išbėriau. 'Nedrįsk man jo teisinti. Čia esu tik todėl, kad Madlena neturėjo daugiau kam paskambinti.'
'Neapsimesk, kad jis tau nerūpi.' pasakė Frederikas ir nuėjo į palatą.
Norėjau kaip nors atsikirsti, bet jis jau nebegalėjo manęs girdėti, o prasmės rėkauti nebuvo.
Be to, nė neįsivaizdavau, ką galėčiau atsakyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą