Gulėjau ant savo naujos lovos ir stebėjau vieną tašką lubose. Galva buvo tuščia. Visiškai. Užmerkiau akis ir eilinį kartą pradėjau matyti skirtingų vyrų veidus. Jų veidai mane persekiodavo visur ir visada. Negalėdavau užmerkt akių ir nematyt jų. Tai mane gąsdindavo...
Papurčiau galvą ir atsimerkusi atsisėdau. Turėjau parūkyt.
Radau savo cigarečių pakelį ir mylimiausią savo žiebtuvėlį. Tai buvo juodas Zippo žiebtuvėlis su raudona linija vienoje pusėje, o kitoje pusėje buvo užrašas „Moses 7:63“. Tai buvo lyg atmintinė, kad prisiminčiau savo mylimiausią sakinį.
“...Ir jie matys mus;
ir mes krisim ant jų kaklų,
ir jie kris ant mūsų kaklų,
ir mes bučiuosime vienas kitą.”
Šis žiebtuvėlis buvo man padovanotas prieš šešis metus nuo mano mylimiausių žmonių...
Atsikvėpiau ir palikau savo naują kambarį. Greitai nužingsniavau į pirmą aukštą, praslinkau nepastebėta pro vaikinus ir atsidūriau kieme.
Įkvėpiau gryno oro ir atsisėdau į kėdę. Išsitraukiau cigaretę ir prisidegiau.
Seniau, pirmas dūmas visada mane nuramindavo. Dabar, prireikdavo dviejų cigarečių, kad nusiraminčiau.
‘Sveika.’ Nustebusi, pasižiūrėjau į Oliverį, kuris atsirado iš niekur, šalia manęs.
‘Galiu prisidėt?’ Trūktelėjau pečiais.
Jis išsitraukė cigaretę, o aš atkišau ugnį.
Nepastebėjau, kaip įdėmiai jis stebėjo mano žiebtuvėlį.
‘Gražus.’ Sulinksėjau galva, nes nelabai žinojau ką galėčiau jam pasakyt.
Tyla. Oliveris nekalbėjo. Aš taip pat nesiruošiau.
‘Ar Kodis sakė tiesą, kad tu, na, žinai..?’
Atsikvėpiau.
Žinojau, kad nereikia tikėtis, jog niekas nesužinos kuo aš dirbau.
Sulinksėjau galva.
‘Kodėl?’
Sumirksėjau akimis, o cigaretė sustojo prie mano lūpų. Nesitikėjau tokio klausimo. Dažniausiai žmonės klausdavo: kaip aš galėjau taip žemai kristi? Nejaugi neturėjau savigarbos? Atsakysiu jums... Aš gerbiau save tol, kol neturėjau pradėti gyventi taip. Po to, viskas tiesiog nebeturėjo reikšmės. Nesvarbu, kad gyvenau. Aš neturėjau jokio tikslo, kad gyvent. Būčiau pabaigus savo gyvenimą, bet aš bijojau mirties. Bijojau mirti taip ir neradus žmogaus, kurį galėčiau mylėt amžinai. Bijojau mirti visiškai viena...
Pagaliau, įtraukiau dūmą ir pasižiūrėjau į Oliverį. Jo rudos akys stebėjo mane. Man jos patiko. Jos buvo gražios. Nejučiomis, nužvelgiau jo spalvotas rankas. Tos tatuiruotės mane žavėjo. Jos buvo nuostabios...
Atsipeikėjau ir nusukau savo žvilgsnį į kitą pusę. Oliveris mane blaškė.
‘Taip būna.’ Atsakiau trumpai. Nenorėjau aiškint smulkmenų. Išvis, nenorėjau, kad jis žinotų, kodėl aš tapau prostitute.
‘Juk visada būna keli pasirinkimai.’ Oliveris suprotestavo.
Liūdnai šyptelėjau.
‘Žinai, sako, kad jei užtrenki vienas duris, tai atsiveria kitos…’ Tyliai pradėjau.
Oliveris tylėjo. Laukė kol tęsiu toliau.
‘Aš sugebėjau užtrenkti absoliučiai visas duris.’
Mano akys buvo pilnos ašarų, bet aš žinojau, kad neverksiu. Aš neverkiau.
Užgesinau cigaretę ir prisidegiau antrą.
‘Jei tu užtrenkei visas duris, tai paaiškink, kaip atsiradai čia..?’ Pasižiūrėjau į Oliverį, kuris stebėjo dangų. Cigaretės rankoje jis nebeturėjo.
‘Galbūt, nėra taip, kaip maniau... Galbūt, vienos mažos durys ir liko...’ Sumurmėjau tyliai. Buvau įsitikinus, kad Oliveris manęs negirdėjo.
‘Tokia logika. Durys visada atsidarys. Nesvarbu kada. Tiesiog... Reikia laukti.’ Oliveris pasisuko į mane ir nusišypsojo.
Jo šypsena buvo tokia pažįstama...
‘Ar galiu tave vadinti Kenze..?’
Pajaučiau, kaip mano akys išsiplėtė ir antrą kartą, cigaretė sustojo prie mano lūpų.
Paskutinį kartą, Kenze mane vadino prieš šešerius metus...
Lėtai, neužtikrintai sulinksėjau galva ir nuryjau seiles. Įtraukiau dūmą ir drebančia ranka perbraukiau per plaukus.
Galbūt, grįždama į Šefildą padariau blogą klaidą..? Čia juk buvo tiek prisiminimų…
Užgesinau cigaretę ir pagriebusi cigarečių pakelį bei žiebtuvėlį, pakilau nuo kėdės.
‘Kenze..?’ Sustojau, nors nenorėjau.
Oliveris atsirado priešais mane.
Stebėjau jį ir laukiau kol jis man ką nors pasakys.
‘Labanakt, Kenze…’ Ir tada jis mane apsikabino.
Mano akys išsiplėtė ir nustojau kvėpuot. Širdis taip garsiai daužėsi mano krūtinėje, kad galvojau jog, bet kurią akimirką iššoks. Buvau apšalus.
‘Saldžių sapnų...’ Pajaučiau, kaip jis prispaudė savo lūpas prie mano kaktos. Tada atsitraukė žingsnį atgal, pasižiūrėjo man į akis ir lėtai įėjo į namo vidų.
Stebėjau duris, tarsi netikėdama tuo, kas įvyko. Tai buvo pažįstama. Visa tai buvo pažįstama. Per daug pažįstama...
Giliai įkvėpiau ir perbraukiau ranka per plaukus.
Kas man darėsi? Kodėl viskas atrodė taip pažįstama? Kodėl aš norėjau prisiminti savo gyvenimą prieš iškeliavimą iš Šefildo..?
Kodėl..?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą