Pasakoja Sofi. Vakarienė.

  Nuostabu kaip bėgo laikas. Nuo mano vizito į Niujorką praėjo mėnesis. Jaučiausi kur kas geriau, vėl grįžau į normalų gyvenimą. Tikriausiai prie to prisidėjo pažintis su Nicolas, su juo tapome gerais draugais.
  Dabar sėdėjau savo kabinete ir tvarkiau dokumentus. Buvau labai susikaupusi ir prašiau manęs netrukdyti, todėl suirzau, kai į kabineto duris pabeldė.
  'Užeikite.' pasakiau, nepakeldama akių nuo popierių.
  Išgirdau atsidarant duris, tada pajutau pažįstamą kvepalų aromatą.
  'Ne.' pagalvojau. 'Negali  būti.'
  'Sveika, Sofi. Sutrukdžiau.?' prabilo taip gerai pažįstamas balsas.
  'Labas Mišeli.' nenorom atsitraukiau nuo darbo ir sutikau jo žvilgsnį. 'Kaip praėjai pro sekretorę.?'
  Jis atrodė nustebęs.
  'Jos nėra. Sofi, jau devynios.'
  Pažiūrėjau į laikrodį. Jis nemelavo. Tikriausiai neišgirdau, kaip sekretorė išėjo.
  'Pamačiau, kad pas tave dega šviesa ir sumaniau užeiti.' nusišypsojo Mišelis. 'Tu tikriausiai išbadėjusi. Eime, pavaišinsiu tave vakariene.'
  'Mišeli, gal geriau nereikia.' pasakiau vilkdamasi paltą.
  Atsistojus ėmė šiek tiek svaigti galva.
  'Tik pavalgykime. Šitiek laiko nesikalbėjome, tikriausiai tavo gyvenime visko tiek daug įvyko.'
  Gerai jį pažinojau, todėl supratau, kad jis neatstos, jei negaus teigiamo atsakymo. Pasidaviau.
  'Na gerai.'
  Jis nusišypsojo ir atidarė man duris. Per triukšmingą vestibiulį išėjome į lauką, čia mūsų laukė juodas Mišelio limuzinas. Juo nuvažiavome iki restorano.
  Mišelis man papasakojo apie savo verslą, planus. Jis ketino važiuoti į Didžiąją Britaniją, patikrinti ten rinkos.
  'Gal nori važiuoti kartu.?' netikėtai paklausė.
  Jeigu būčiau turėjusi ką nors burnoje, būčiau paspringusi.
  'Ne, Mišeli, pats matei, kiek čia turiu darbo.' pamėginau išsisukti.
  Kaip tik atnešė maistą, tad pokalbis trumpam nutrūko.
  Atsipjoviau gabalėlį kepsnio. Vos jį sukramčiusi pajutau, kad man labai bloga.
  'Atsiprašau.' sumurmėjau ir nulėkiau link tualeto.
  Ėmė klaikia pykinti, vos spėjau užsidaryti kabinoje. Vos skrandžiui ištuštėjus pasijutau gerai. Prasiskalavau burną, dar kurį laiką pastovėjau prie veidrodžio. Įsitikinusi, kad jaučiuosi normaliai grįžau prie staliuko.
  'Jau norėjau eiti tavęs ieškoti. Ar kas nors negerai.?' paklausė Mišelis.
  'Manau man reikia į ligoninę.' pasakiau. 'Dėkui už vakarienę, atleisk, kad negalėjau pasilikti  ilgiau.'
  Nuėjau pasiimti palto. Bijojau, kad vėl pasidarys bloga, tad skubėjau. Mišelis pasivijo mane.
  'Palauk, Sofi, kas yra.?'
  'Nežinau.' pasakiau.
  'Aš tave nuvešiu.'
  Jis padėjo man apsivilkti paltą. Aš nesipriešinau. Limuzinu nuvažiavome iki ligoninės, ten mane iš karto priėmė, gydytojai buvo labai paslaugūs. Tam tikriausiai turėjo įtakos tai, kad jau kelerius metus aukojau tai ligoninei.
  Atlikus tyrimus sėdėjau laukiamajame, šalia buvo Mišelis. Atrodė labiau susirūpinęs nei aš. Jis laikė mano ranką, nežinau, kodėl tam nesipriešinau.
  Ne už ilgo prie mūsų priėjo seselė ir pakvietė mane užeiti į kabinetą.
  Gydytojas buvo vidutinio amžiaus, net tokį vėlų vakarą buvo susikaupęs. Prisėdau ant minkštos kėdės.
  'Panele Bertin, mes jau žinome, kas jums yra.'

Temporary luck. 3

Nenorėjau tikėti viskuo, ką mačiau.
Mane gąsdino mintis, kad galiu mirti štai čia, dabar, šitoj švarioje laiptinėje.
Man prireikė trumpam atsikvėpti ir atsiremti į sieną. Įkvėpusi kelis gurkšnius oro pasijutau geriau.
Pagaliau žvilgtelėjau į viršun kylančius laiptus. Atidžiai apžvelgusi situaciją, pastebėjau, kad kiekvienam aukšte turi būti po 3 butus. Norėjau kuo greičiau pasislėpti, tad peršokusi po 3 laiptus, pakilau į pirmo aukšto aikštelę.
Klibinau kiekvienas duris iš eilės, tačiau nė viena nepasidavė.
Beprotiškai bijojau aukščio, tad nusprendžiau nekilti aukščiau 3 aukšto.
Antrame aukšte jau troškau pasiduoti, bet kažkas galvoje pasiskundė, kad nepabandžiau 3 aukšto.
Gūžtelėjau ir pagalvojau - ei, ar turiu ką prarasti?
Lėtai lipau, kol prieš akis atsirado identiškos pirmiems trims aukštams durys. Paklibinau pirmas - nieko.
Paklibinau antras - nieko.
Įniršusi griebiau trečias, kai šios netikėtai atsidarė.
Šokiruota spoksojau į tamsą už šių durų. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Nesugebėjau suprasti - ar eiti pro jas ar ne.
Atsipeikėjusi nusipurčiau ir mano akis užkabino iš kitos durų pusės esančius raktus, įkištus tiesiai į rakto skylutę.
Prie raktų buvo prikabintas laiškas su užrašu "Kitiems."
Net nepagalvojusi griebiau laišką ir atplėšiau jį. Atsitūpiau tiesiai priešais duris ir įnikau skaityti.

Kaip matau, radai mano butą. 

Pasidarė įdomu, kaip jis galėjo matyti, kad radau tą kvailą butą. 

Man nėra įdomu, kiek jau laiko čia klajojate. Man tik svarbu, kad jūs turėtumėte kur apsistoti.

Taip pat, prašau, net nebandykite sužinoti, kas aš esu. Tai jums nereikalinga.

Iki to laiko, kol jūs perskaitysit laišką, manęs jau seniai nebus. 

Aš, kaip ir jūs, esu gaudytojas. Gaudau tą demonų išsvajotajį Princą. 

Jei esate naujas gaudytojas, ir nieko neišmanote apie šią vietą, prašome skaityti toliau. 

Jei esate senbuvis - praleiskite laišką, jums jo nereikės. Tiesiog naudokitės butu.

Gaudytojų taisyklės:

1. Dieną neikite laukan, jei nenorite pragaro. Naktį yra saugu.

2. Penktadieniais nekiškite nosies į lauką, nebent būtų butinybė. Sekmadieniais eikite į bunkerius po namais, nebent norite būti nušluoti nuo žemės paviršiaus.

3. Dėl maisto nesijaudinkite - demonai jo parūpina parduotuvėse, kad gaudytojai nemirtų per dvi savaites.

4. Tai, ką dabar parašysiu, turėtų jus išgąsdinti. 

Jei norite, kad pasaulis dingtų iš visatos - ieškokite Princo. Bet maldauju, jei esate geros širdies, pasiaukokite po dviejų savaičių, kaip ir visi kiti. 

5. Slėpkitės. 

Jūsų jau dingęs draugas, 

x.

Kodėl aš taip ir nujaučiau, kad man teks mirti? Arba galėčiau ieškoti Princo... 

Staiga laiško apačioje pamačiau dar vieną mažytį prierašą.

Princas kažkuo susijęs su mėlynomis ugnimis. 

Tai vakar mačiau Princą?  Tos mėlynos ugnys... 

Na, dabar bent jau žinau, kad dvi savaitės ir aš dingsiu. Be baimės puoliau tiesiai į butą, užtrenkdama paskui save duris.

Pasakoja Sofi. Kitaip.

  Vilkėjau melsvą šilkinę suknelę ir neapsisprendžiau kuriuos auskarus segtis.
  Sučirškė durų skambutis. Įsisegiau auskarus su safyrais nuėjau pasitikti Šarlio.
  Jam tiko naujasis kostiumas. Atrodė rimtesnis nei paprastai. Net rusvus plaukus buvo susišukavęs, o prie mėlynų akių priderinęs kaklaraištį. Pamatęs mane nutaisę keistą veido išraišką.
  'Kas yra.?' paklausiau. Pasisukau į didžiulį veidrodį, viskas lyg ir buvo tvarkoje.
  'Tiesiog... Dar niekada nemačiau tavęs tokios. Atrodai kaip mergina iš Holivudo.'
  Nusijuokiau. Tada supratau, kad jis kalba rimtai.
  'Ačiū, Šarli. Pats irgi neblogai atrodai.' mirktelėjau savo geriausiam draugui.
  'Gal geriau važiuojam, kol nepersigalvojau. Jeigu visi ten bus tokie, kokius įsivaizduoju, bus klaikiai nuobodu.' sumurmėjo.
  'Nustok. Ten bus nemokamo maisto ir gėrimų. Ir daug gražių vienišų merginų.'
  Jis tik pavartė akis ir parodė, kad eičiau.
  Naujuoju Lamborghini Monaką pasiekėme greitai. Mačiau, kad Šarliui patinka automobilis ir slapčia džiaugiausi.
  Išlipus iš automobilio teko papozuoti keletui nuotraukų. Mano geriausias draugas labai nenorėjo, tačiau kantriai stovėjo šalia manęs, kol spragsėjo fotoaparatai. Tada įėjome į vidų ir įsiliejome į pobūvį. Čia buvo daug paryžiečių, Monako aukštuomenės atstovų ir politikų.
  Draugiškai su visais bendravau, nebebuvo taip sunku šypsotis. Po gero pusvalandžio nuo atvažiavimo Šarlis kažkur dingo. Po kurio laiko pastebėjau jį su keliomis šviesiaplaukėmis.
  'Jums labai tinka mėlyna.' išgirdau malonų vyrišką balsą.
  'Dėkui.' pasisukau į nepažįstamąjį. Tai buvo aukštas tamsiaplaukis mėlynakis, maždaug dvidešimt penkerių vaikinas.
  'Aš Nicolas Jarrois.'
  'Sofi Bertin, labai malonu.' paspaudžiau jo ranką.
  Likusią vakaro dalį praleidau su juo. Nicolas buvo atvykęs kelias dienas paviešėti  Paryžiuje. Jis gyveno Monte Karle, turėjo ten kazino. Pasisiūliau aprodyti miestą ir Nicolas mielai sutiko. Pamaniau, kad turėti draugų Monte Karle visai neprošal.
  Jis buvo linksmas, draugiškas ir, svarbiausia, paprastas. Toks, kokio man dabar labiausiai reikėjo. Žinoma, daugiau nei draugas jis man tikrai nebus - naujiems santykiams dar nebuvau pasiruošusi.
  Svečiams pradėjus skirstytis atsisveikinau su Nicolas ir susiradau Šarlį. Susėdome į jo automobilį ir pajudėjome namo.
  'Suprasiu, kad vakaras nusisekė.'
  Jis tik nusišypsojo. Šįkart nusišypsoti galėjau ir aš.

Temporary luck. 2

Jaučiausi pasimetusi. Drebėjau kaip epušės lapas, spoksodama į mašiną, iš kurios išlipau. Nežinau kaip, tačiau po kurio laiko sugebėjau atsistoti. Pragulėjau ant žemės, atrodė, visą amžinybę. Pažvelgusi į laikrodį supratau, jog šis įtaisas šiame prakeiktame mieste taip pat neveikia.
Iš mano telefono nebuvo jokios naudos, o kuprinę palikau automobilyje.
Be maisto ir vandens neišgyvensiu nė dviejų dienų. Beprotiškai bijojau eiti prie tos velnio mašinos, nors ir mačiau, kad padaras išlipo iš jos ir nuėjo savais keliais. Vargšas Narek.. Nemaniau, kad jam dar galima padėti.
Sukaupusi visą drąsą, pajudėjau link automobilio.
-Viskas bus gerai, Ami. Ten nieko nebus. Tikrai. Tu tik išsigalvoji. - kartojau sau, beeidama pro senus ir naujos automobilius.
Pasiekusi Narek "Hondą"  kaip galėdama greičiau griebiau kuprinę.
Mašinos priekinės sėdynės buvo apaugusios grybais. Neturėjau laiko stebėtis, tad pasišlykštėjusi trenkiau automobilio dureles. Nuskubėjau atidaryti bagažinės ir ten radau krepšį, pilną maisto, vandens ir drabužių. Išmetusi Narek daiktus, pakilnojau ją - visai lengva, nešti galima.
Gal ir būčiau galėjusi bėgti iš šio miesto, tačiau nujaučiau, kad jei bent bandyčiau pasiekti miesto sienas, mirčiau. Vienintelis išsigelbėjimas - Princas. Kad ir kas jis bebūtų.
Prikandusi lūžą sumaniau, jog būtų visai neprošal turėti kokį nors ginklą. Pasiraususi bagažinėje radau tik gelžgalį, kuris buvo surūdijęs, bet džiaugiausi, kad bent turėjau kuo apsiginti.
Pažvelgiau į miesto pusę. Būtent tą akimirką švystelėjo mėlyna, ryški kaip diena, ugnis. Šis neaiškus reiškinys sklido iš vienintelio didelio pastato mieste - 13 -aukštų namo. Sekundę užmiršau visas baimes.
Mėlyna... gražu. Atrodo šilta.
Kaip greit viskas prasidėjo, taip greit ir pasibaigė. Vėl pasileidau bėgti, šį kartą pasukusi į keliuką, kuris vedė miestan.
Čia, kaip bebūtų keista, nebuvo nė vienos mašinos. Kelią supo medžių skraistės, negalėjau nesigerėti šiuo vaizdu. Saulė dar vos vos švietė. Mane gąsdino ta mintis, kad greitai turėsi bastytis visiškoje tamsoje.
Reikėjo susirasti slėptuvę, nes paranoja man diktavo baisiausius scenarijus, galinčius įvykti čia ir dabar.
Man nepatiko būti vienai.
Taip pat nepatiko ta keista tyla, vyraujanti kaip prakeiksmas. Girdėjau tik savo pačios žingsnius ir kvėpavimą.
Pagaliau atsivėrė vaizdas į modernaus miesto pastatus.
Stovėjau gal už 500 metrų nuo 13 aukštų namo ir tada.... tada vėl švystelėjo mėlyna ugnis.
Nežmoniškai išsigandau. Nebenorėjau eiti ten, kur viskas įvyko.
Pasukusi galvą pamačiau devynaukštį, visai netoli manęs. Pagauta tos pačios baimės nukurnėjau ten.
Viena akimi pastebėjau kai ką keisto - mėlynose ugnyse degė siluetas. Juodi plaukai plevėsavo ugnies sukeltame vėjuje.
Mažą dalį sekundės pamilau tą vaizdą. Bet blaiviam protui paėmus viršų susikoncentravau į durų išlaužimą.
Išspyrusi duris staigiai įbėgau į laiptinę, kad manęs niekas nepamatytų - ar tai būtų padaras, ar žmogus.

Pasakoja Sofi. Nauja pradžia.

  'Paaiškink man, kodėl visada pasirenku ne tuos, kuriuos reikėtų.?' sumurmėjau Šarliui.
  Sėdėjome nedideliame jo dviejų kambarių bute ir, patogiai įsitaisę ant lovos, žiūrėjome filmus. Paskambinau jam vos grįžusi iš Niujorko. Per mane jis nenuėjo į paskaitas...
  'Nedramatizuok taip. Tau dvidešimt vieneri. jei būtum septyniasdešimtmetė ir tau nuolat taip atsitiktų, tada galėtum skųstis. O dabar nustok verkšlent ir džiaukis gyvenimu.'
  Štai dėl ko Šarlis buvo geriausias mano draugas. Jis visada priversdavo mane atsipeikėti.
  'Žinai, tu teisus.' atsistojau, pasitaisiau drabužius. 'Ačiū tau. Eilinį kartą išgelbėjai man gyvybę.'
  'Visada prašom.' nusišypsojo. 'Lieki skolinga man Lamborghini.' pamerkė akį.
  Nusijuokiau ir išvažiavau namo. Ten greitai susiruošiau į darbą. Pakeliui į viešbutį paskambinau į automobilių saloną ir užsakiau naują raudoną Lamborghini. Gavau patvirtinimą, kad Šarlis šiandien ją gaus.
  Savo kabinete pasikalbėjau su sekretore ir patarėjais. Buvau šiek tiek apleidusi viešbutį, tad dabar turėjau atsigriebti. Taip pat peržiūrėjau duomenis apie Čarlzo (buvo šlykštu mintyse tarti tą vardą) viešbutį. Jo atidarymas turėjo įvykti po mėnesio. Kai paklausiau, finansų patarėjas man atsakė, kad tam sutrukdyti galime užsiundę keletą tarnybų. Tame viešbutyje buvo nemažai silpnų vietų, Danielis pažadėjo, kad paskambins keletui savo pažįstamų.
  Atsidėkodama pažadėjau pakelti jam algą. Tada susiradau skelbimą internete, kad tame pačiame rajone yra parduodamas naujos statybos visai nemažas viešbutis. Keletą minučių padvejojusi paskambinau duotu numeriu ir susitariau dėl pokalbio. Jau seniai svajojau išplėsti savo veiklą, tad kodėl nepasinaudojus tokia proga...?
  Viešbutyje prabuvau iki vakaro. Nuovargio beveik nejaučiau, nors buvau nemigusi jau visą parą.
  Aštuntą paskambino Šarlis.
  'Tu beprotė.'
  'Tada iškviesk man greitąją.'
  'Nejuokinga. Naujas Lamborghini.? Rimtai.?'
  'Žinai, kad nemėgstu likti skolinga...' sumurmėjau.
  'Aš juokavau.'
  'Klausyk. Nesiožiuok. Pasivažinėk kelias dienas. Jeigu vis vien jos nenorėsi, galėsi grąžinti man.'
  'Beprotė...' pakartojo.
  'Gali atsidėkoti rytoj nuvešdamas mane į pobūvį Monako ambasadoje.'
  'Būtinai.' suburbėjo.
  Visada jausdavausi nejaukiai, matydama, kad mano draugai gyvena gerokai prasčiau nei aš. O jie, vos tik aš pasisiūlydavau padėti, kategoriškai atsisakydavo. Dėl to apie finansus su jais beveik nekalbėdavome.
  Puikiai įsivaizdavau kaip nepatogiai turėjo jaustis Šarlis, bet pamėginti privalėjau.
  Grįžusi namo radau didžiulę sidabrinę dovanų dėžę perrištą raudonu kaspinu. Ant viršaus buvo laiškas nuo Čarlzo. Nė nepaliečiau dovanos ar laiško. Paprašiau tarnaitės nunešti tai atgal į paštą ir grąžinti siuntėjui.
  Tą vakarą nuovargis mane įveikė anksti. Užmigau visiškai rami ir beveik laiminga.

Temporary luck.

Spoksojau į prabėgančius laukus. Saulė vis dar tingėjo pasislėpti už debesų, todėl šviesa dengė žemę, vertė ją tviskėti visomis spalvomis.
Griebiau akinius nuo saulės ir užsidėjau juos ant nosies.
Nerimas.
Jis man neleido susitaikyti su tuo, kad pasileidau ieškoti draugės. Draugės, kuri sugebėjo girta paskambinti ir pareikšti, kad yra pakankamai drąsi pažvelgti į Uždraustąjį miestą. Tai pasakiusi padėjo ragelį. Savaime suprantama, nebeskambinau jai pasitikrinti, ar viskas gerai. O štai jau daugiau nei dvi savaitės iš jos nė vienos žinutės, skambučio ar šiaip garso.
Viskas prasidėjo nuo to, kad miestas, esantis šalies pakraštyje, sprogo. Bent jau taip aiškino Vyriausybė. Valdžia uždraudė net artintis prie jo, užtvėrė miestą 5 km spinduliu. Žmonės ėjo iš proto dėl šios taip akylai saugomos paslapties. Dauguma bandė patekti į jį, vieni dėl šeimos narių, kiti šiaip dėl nepaaiškinamo smalsumo. Mano susidomėjimas tuo miestu baigėsi po 5 minučių nuo pranešimo apie sprogimą, juk, vis dėlto, man buvo 8 metukai. Kai visuomenei pateikė versiją apie nuodingų medžiagų nuotekas, visi apleido šią temą ir miestas tapo vaiduokliu.
Keisčiausia tai, kad po 7 metų nuo pranešimo apie dujas, žmonės vėl pradėjo lankyti tą miestą. Kvailumo vedami jie visi dingo, nors žiniasklaida nieko apie tai neskelbė.
Dingus Mint, mano geriausiai draugei nuo darželio laikų, bandžiau susisiekti su jos šeima. Veltui, nes visi ją pamiršo po kelių įvykių, kurie nesikerta su dabartiniais įvykiais. Galiausiai pradėjau ieškoti informacijos apie Uždraustąjį miestą - tada atradau svetainę, kur buvo surašytos visų dingusiųjų pavardės. Nustebau pamačiusi, jog dingo ištisos šeimos. Tai tik dar labiau pažadino mano smalsumą.
Visiškai susirūpinusi dėl savo draugės, paskambinau jos vaikinui. Negalėjau skelbti apie jos dingimą policijai, kitaip mes gautume milžiniškas baudas už bandymą įsiveržti į Uždraustąjį Miestą.
O dabar, važiuodama su Narek į vietą, kur dingo Mint, jaučiu - nerimas. Tokio nerimo dar nesu patyrusi.
Jau žinojau, kodėl Mint nuvyko į tą prakeiktą miestą - ieškoti brolio. Be galo išsigandau pamačiusi jos brolio vardą ir pavardę sąraše.
-Ami, liko 2 kilometrai. - pranešė man Narek. Sutikau jo susirūpinusias akis per veidrodėlį. Linktelėjau vėl nusiimdama akinius. Kad ir kaip nemėgau šito vaikino, džiaugiausi, kad sutiko vykti ieškoti kartu. Be to, jis turėjo mašiną.
Iš įpročio pažvelgiau į telefoną. Ryšio nebuvo. Nustėrau - juk turėtų veikti. Gūžtelėjusi pakėliau galvą ir pamačiau draudžiamuosius ženklus.
Ir pilną... pilną autostradą sugedusių mašinų. Senų, naujų, sąmanotų, netgi apaugusių žolėmis. Narek sustabdė saviškę ir klausiamai atsisuko į mane. Staiga garsiai supypsėjo mano telefonas.
Griebiau jį ir išsižiojau.
Nėra ryšio, tačiau gavau suknistą žinutę.
Paspaudusi ją nuščiuvau.

"Sveika atvykusi, Ami. Mes laukėme tavęs."

Sustingusi skaičiau ir skaičiau tuos pačius du sakinius. Sveika atvykusi? Numeris nežinomas. Pabandžiau skambinti, tačiau man buvo pasakyta, jog esu už ryšio zonos ribų. 

-Narek... - pradėjau, bet sustojau, nes jis sėdėjo ir žvelgė tolyn. Atrodė užsisvajojęs. 

-Ei, Narek, aš kalbu su tavim, kas yra? 

Jokio atsakymo. Nė krust. Atrodė, nekvėpuoja. 

Susierzinau. 

-Atsakyk, kai klausiu. - pagriebiau jį už peties.

Tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida. 

Lėtai atsisukantis Narek veidas atrodė, lyg būtų atskirtas nuo kūno. Ne... Tai nebuvo tas pats Narek.. Tas kažkas  nusišypsojo. Veidas buvo perkreiptas, akys įsmeigtos į maniškes. Vyzdžiai išsiplėtę. 

Atitraukiau ranką ir prisispaudžiau prie atlošo. 

-Sveika.... atvykusi... -švokštė demoniškas balsas, sklindantis iš Narek lūpų. - Į Mirties miestą! 

Pratrūkęs kvatoti privertė mano kūną drebėti iš baimės. Persigandusi, įbaiminta nebegalėjau krutėti. Tada pamačiau padarus. Jie skraidžiojo aplinkui Narek kūną, susitelkdami prie galvos, nelyginant musės. "Kas tai?" paklausiau savęs. Atrodė lyg būtų maži kačiukai, bet buvo šlykštūs, netgi koktūs stebėti. Narek, arba padaras, nusisuko ir sėdėjo toliau.

-Taisyklė...viena... Padedi sugauti... Princą, mes tave išleidžiame gyvą. - sugriaudėjo Narek lūpos. - Eik. Turi... 2 savaites...

Burna išdžiuvo. Princą? Kokį?

Pagaliau pajutau, kad galiu judėti ir valdoma nežmoniškos baimės išvirtau iš automobilio. Bėgau automagistrale į priekį, nenorėjau sustoti. 

Kritau ant žemės ir pasilikau taip gulėti. Verkiau. Kodėl aš čia važiavau? Turiu bėgti. Rasti išėjimą. 

Negaliu čia pasilikti.

Dream on

Bandžiau nudėti žvilgsniu vyrą, kuris stovėjo priešais mane, prie mano durų. Suspaudžiau kumštį, bandydama kontroliuoti savo emocijas.

‘Ko tu nori?‘ Piktai iškošiau, bandydama netrenkti jam, mano broliui.

Mano brolis buvo Dominikas Kobas ir šiuo metu, jis žvelgė į mane, akimis pilnomis liūdesio ir skausmo.

‘Peiton, man reik tavęs...‘

Sukandau dantis ir užsimerkiau, kad nepradėtų kristi ašaros iš mano akių.

‘Neskiesk, Domai. Ko iš tikrųjų tau reikia?‘ Stengiausi neparodyti, kaip jis mane veikia, būdamas čia, po tokio ilgo laiko...

Domas pasižiūrėjo į žemę ir garsiai nurijo seiles.

‘Pagalbos.‘ Jis tyliai sumurmėjo, kad net nebuvau tikra ar tikrai gerai išgirdau. Staiga, jis pakėlė akis ir galėjau puikiai matyti jo pervargusį veidą. Suspaudė širdį.

Atsikvėpiau, pasižiūrėdama į žemę.

‘Užeik...‘ Pasidaviau sau, nenorėdama žiūrėti, kaip mano brolis kenčia nuo nežinia ko, nors aš kentėjau daug daugiau nei jis...

Nepastebėjau, kaip atsiradome mano svetainėje ir sėdėjom vienas priešais kitą. Žvelgiau į Domą. Jis žvelgė atgal. Atrodė, kad jis niekur nebuvo dingęs. Užsimiršau, kad nemačiau jo tris, beveik keturis, metus. Žvelgiau į raukšles jo veide, juodus paakius ir mąsčiau, kas galėjo jį priversti taip prigesti. Prieš mums pasukant savais keliais, jis buvo toks... Gyvybingas, pilnas gyvenimo, o dabar, temačiau pervargusį žmogų, kuris nežinia su kokiais vėjo malūnais kovojo...

‘Na... Papasakok. Kokios pagalbos tau reikia?‘ Prakalbau, po nežinia kiek laiko.

Domas papurtė galvą ir pasižiūrėjo į savo rankas.

‘Reikia į vieno vyro pasąmonę pasodinti idėją...‘

Mano akys išsiplėtė ir aš nustojau kvėpuoti.

‘Jei tai pavyksta... Aš galėsiu grįžti į Valstijas... Pas Filipą ir Džeimsą.‘

Perbraukiau ranka per plaukus ir iškvėpiau orą, kurį laikiau.

‘Ir kodėl tu čia, pas mane? Kodėl tu visa tai pasakoji man?‘ Paklausiau, jausdama kylantį pyktį. Jis grįš į Valstijas, o aš vistiek turėsiu tupėti čia ir tikėtis, kad manęs nesuras ta prakeikta organizacija, kuriai aš ir Domas dirbom...

‘Tu taip pat galėsi grįžti namo...‘

Atrodė, kad laikas sustojo. Nebegalėjau kvėpuoti.

‘Ką..?‘ Iškosėjau, galvodama, kad ne taip išgirdau.

‘Peit... Tu taip pat galėsi grįžti namo.‘ Domo veidą papuošė maža šypsena.

Pasižiūrėjau pro langą. Žinojau, kodėl Domas atkeliavo pas mane. Mes tai buvom įvykdę. Mes buvom pasėję idėją... Mes žinojom, kad tai yra įmanoma...

Suspaudžiau kumščius, prisimindama visus košmarus, visą skausmą, kurį patyriau, ir mūsų išsiskyrimą.

Pasižiūrėjau į Domą ir pakilau nuo kėdės. Pajudėjau link lango.

‘Tu išprotėjai, Domai...‘ Sumurmėjau.

‘Tu nori, kad vėl atsitiktų tas pats, kas nutiko tada? Nori vėl praleist nežinia kiek metų Limbo būsenoje? Nori, prarast viską..?‘ Pažvelgiau į Domą. Jis stebėjo mane, bet tikriausiai puikiai žinojo, ką galiausiai pasakysiu.

‘Ar turi komandą?‘

Buvo tylu, kol stebėjau tamsą už lango.

‘Trūksta tik Įtikintojos...‘

Šyptelėjau sau. Jis visada taip elgėsi. Jis žinojo, kad mylėsiu jį amžinai, nesvarbu, kad ir ką jis bebūtų padaręs ir, kad ir kiek mes būtume kentėję... Jis žinojo, kad galų gale, aš vistiek sutiksiu.

Pasisukau į Domą ir nusišypsojau.

‘Leisk susikraut daiktus, broli...‘

~~~"~~~

Pažiūrėkite filmą "Inception". Gėris. <3