Vilkėjau melsvą šilkinę suknelę ir neapsisprendžiau kuriuos auskarus segtis.
Sučirškė durų skambutis. Įsisegiau auskarus su safyrais nuėjau pasitikti Šarlio.
Jam tiko naujasis kostiumas. Atrodė rimtesnis nei paprastai. Net rusvus plaukus buvo susišukavęs, o prie mėlynų akių priderinęs kaklaraištį. Pamatęs mane nutaisę keistą veido išraišką.
'Kas yra.?' paklausiau. Pasisukau į didžiulį veidrodį, viskas lyg ir buvo tvarkoje.
'Tiesiog... Dar niekada nemačiau tavęs tokios. Atrodai kaip mergina iš Holivudo.'
Nusijuokiau. Tada supratau, kad jis kalba rimtai.
'Ačiū, Šarli. Pats irgi neblogai atrodai.' mirktelėjau savo geriausiam draugui.
'Gal geriau važiuojam, kol nepersigalvojau. Jeigu visi ten bus tokie, kokius įsivaizduoju, bus klaikiai nuobodu.' sumurmėjo.
'Nustok. Ten bus nemokamo maisto ir gėrimų. Ir daug gražių vienišų merginų.'
Jis tik pavartė akis ir parodė, kad eičiau.
Naujuoju Lamborghini Monaką pasiekėme greitai. Mačiau, kad Šarliui patinka automobilis ir slapčia džiaugiausi.
Išlipus iš automobilio teko papozuoti keletui nuotraukų. Mano geriausias draugas labai nenorėjo, tačiau kantriai stovėjo šalia manęs, kol spragsėjo fotoaparatai. Tada įėjome į vidų ir įsiliejome į pobūvį. Čia buvo daug paryžiečių, Monako aukštuomenės atstovų ir politikų.
Draugiškai su visais bendravau, nebebuvo taip sunku šypsotis. Po gero pusvalandžio nuo atvažiavimo Šarlis kažkur dingo. Po kurio laiko pastebėjau jį su keliomis šviesiaplaukėmis.
'Jums labai tinka mėlyna.' išgirdau malonų vyrišką balsą.
'Dėkui.' pasisukau į nepažįstamąjį. Tai buvo aukštas tamsiaplaukis mėlynakis, maždaug dvidešimt penkerių vaikinas.
'Aš Nicolas Jarrois.'
'Sofi Bertin, labai malonu.' paspaudžiau jo ranką.
Likusią vakaro dalį praleidau su juo. Nicolas buvo atvykęs kelias dienas paviešėti Paryžiuje. Jis gyveno Monte Karle, turėjo ten kazino. Pasisiūliau aprodyti miestą ir Nicolas mielai sutiko. Pamaniau, kad turėti draugų Monte Karle visai neprošal.
Jis buvo linksmas, draugiškas ir, svarbiausia, paprastas. Toks, kokio man dabar labiausiai reikėjo. Žinoma, daugiau nei draugas jis man tikrai nebus - naujiems santykiams dar nebuvau pasiruošusi.
Svečiams pradėjus skirstytis atsisveikinau su Nicolas ir susiradau Šarlį. Susėdome į jo automobilį ir pajudėjome namo.
'Suprasiu, kad vakaras nusisekė.'
Jis tik nusišypsojo. Šįkart nusišypsoti galėjau ir aš.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą