Pasakoja Sofi.

  Kartais pagalvodavau, kad mano gyvenimas klostosi gerokai per lengvai. Beprotiškai tuo džiaugiausi, nors kartais apimdavo baimė, kad greitai gali atsitikti nelaimė. Žinau, tai kvaila. Kas gali nutikti, kai tau dvidešimt, turi nuostabų vaikiną ir pelningą verslą.?
  Tą rytą viskas buvo kaip įprasta. Aišku, buvo šiek tiek keista pabusti vienai, bet mano vaikinas buvo komandiruotėje Niujorke... Tingiai atskėliau, apsivilkau chalatą ir nuėjau pusryčiauti. Gerdama kavą žvelgiau pro langą. Gyvenimas nuostabus, kai kasdien gali gėrėtis Eifelio bokštu pro savo langą...
  Užmečiau akį į laikrodį ir atsidusau. Manęs laukė susitikimas. Atsistojau ir nuėjau ruoštis. Man bedažant kairiąją akį paskambino verslo partneriai ir susitikimą atšaukė. Nusivilkau kostiumėlį ir apsirengiau ne tokius formalius drabužius. Nutariau pasivaikščioti po miestą.
  Klaidžiojau gatvelėmis, kol pamačiau mielą kavinukę, kurioje praleidau pirmąjį pasimatymą su savo vaikinu. Užėjau vidun, užsisakiau pyragaitį ir arbatos. Kam ta puiki figūra, jei negali pasimėgauti saldumynais.?
  Ir tada pamačiau jį.
  Mano vaikinas sėdėjo kitame kavinės gale, veidu į mane. Manęs nepastebėjo. Priežastis paprasta - jis buvo pernelyg užsiėmęs bučiuodamas itin moteriškų formų blondinę.
  Užsimerkiau, suskaičiavau iki dešimties. Nepadėjo. Suskaičiavau dar iki penkiasdešimties. Truputį nurimau. Blaiviu protu įvertinau padėtį. Supratau, kad vien arbatos neužteks, tad pakviečiau padavėją ir užsisakiau martinio.
  Lėtai išgėriau. Negalėjau atitraukti akių nuo to pašlemėko.
  Ant stalo padėjau dvidešimties eurų banknotą ir atsistojau. Nuėjau tiesiai prie staliuko, kur sėdėjo tas avigalvis. Atsisėdau priešais juos.
  'Labas, Mišeli.' šypsodamasi pasakiau. 'Nebloga komandiruotė.'
  'Sofi..?'  jo akys išsiplėtė. Blondinė nužvelgė mane ir nusisuko į langą.

  'Atrodai lyg pamatęs vaiduoklį.'  nusijuokiau. Dėbtelėjau į blondinę. 'Tai štai kokios tau patinka. Visada galvojau, kad turi geresnį skonį.'

  'Brangioji, aš viską galiu paaiškinti...'

  'Neabejoju. Tik kažin, ar kam nors tai įdomu. Ir nevadink manęs brangiaja, kai tavo kekšė sėdi šalia. Ką paskui jai pasakysi.?'

  'Kaip tu mane pavadinai.?' pašoko blondinė.

  Ignoravau ją.

  'Kuo greičiau tavo daiktai dings iš mano namų, tuo mažesnė tikimybė jiem atsidurt šiukšlyne. Raktus atiduok tarnaitei.' atsistojau ir pasukau išėjimo link.

  Pusiaukelėje buvau sučiupta už rankos.

  'Sofi.. Aš myliu tave. Daugiau taip nebus, prisiekiu.'

  'Paleisk mane. Nieko nebepakeisi. Viso gero, Mišeli.' išėjau į lauką.

  Turėjau jaustis įskaudinta ir pažeminta. Jaučiausi nepaprastai rami. Jokio skausmo, tik palengvėjimas. 

Makenzės istorija.

Ar kada girdėjote ką nors jums sakant „nenuvertink savęs“ arba „žinok savo vertę“? Ar sustojote pagalvoti koks tas žmogus yra teisus..? Nors tie žodžiai atrodo nereikšmingi, bet gyvenime jie reiškia daugiau nei žmogaus akis gali pamatyti...

Gaila, bet niekada nesustojau suvokti šių žodžių esmės. Atrodo, turėtum nuo mažens žinot, jog turi vertint save ir tai ką sugebi. Tai ką išmokai, ką mokiniesi. Koks esi žmogus... Buvau per kvaila, kad sustočiau ir apgalvočiau kur mano gyvenimas ritasi. Dabar, kai viskas per vėlu, aš sėdžiu viena, be šeimos, draugų. Neturiu nieko. Tik pravardę, vietą gatvėje, kur kiekvieną vakarą mane paima vis kitas pakeleivis, kad galėtų pažaist su mergina, kuri neturi nieko.

Jei dar nesupratai, mielas skaitytojau, tai aš esu mergina, kuri parduoda savo kūną, kad galėtų išgyventi šitame pasaulyje. Žinau, pasibjaurėjai. Visi reaguoja taip pat...

Buvau išstumta iš prabangios mašinos ir skaudžiai nusileidau ant žemės. Girdėjau to seno turtingo vyro juoką, kol mašina greitai nedingo.

Lėtai pasikėliau nuo žemės ir pažiūrėjau į abi puses.

Naktis. Žmonių nėra. Aš esu visiškai viena.

Apsigaubiau save rankomis ir pajudėjau gatve. Nebijojau. Neturėjau ko prarast.

Vienintelį garsą skleidė mano aukštakulniai...

Giliai įkvėpiau. Jaučiausi taip lyg dusčiau, bet taip nebuvo. Tiesiog tokia savijauta.

Atsiradau prie kažkokios kavinukės. Liūdnai šyptelėjau sau ir nusprendžiau užeiti pasišildyti.

Skambutis suskambėjo, kai atidariau duris ir keli tebuvę kavinukės lankytojai pasižiūrėjo į mane. Pasijaučiau apgailėtina. Vien iš mano apdaro buvo galima spręst kuo aš dirbau...

Nuėjau į patį giliausią kavinukės kampą ir įsitaisiau ant minkšto fotelio.

Kavinukėje grojo keista daina, kuri privertė mano akis prisipildyt ašarų...

Giliai įkvėpiau ir įsikandau sau į lūpą, tada delnais užsidengiau savo veidą. Aš neverkiau. Aš neturėjau jausmų. Aš buvau bejausmė šiūkšlė...

Staiga, priešais mane kažkas atsikosėjo. Lėtai pakėliau akis ir pasižiūrėjau į jauno vaikino akis. Jos atrodė draugiškos, bet daugelis žmonių taip atrodo, kol nesužinai ko jie nori iš tiesų.

‘Labas...‘ Vaikinas šypteli, nors matau, kad nelabai žino ką galėtų man pasakyt.

‘Labas.‘ Atsakau ir pasižiūriu į savo rankas. Jo akys per gražios, kad galėčiau į jas žiūrėt.

Iš niekur nieko priešais mane atsiranda garuojantis puodelis arbatos.

‘Atrodai sušalus.‘ Jis stebi mane ir šypsosi. Neatrodo, kad nori kažko...

‘Aš... negaliu...‘ Atsakau ir jau stumiu puodelį jo pusėn, bet jis sustabdo mane.

‘Prašau..?‘ Jo akys pilnos liūdesio. Įdomu, kodėl..?

Trūkteliu pečiais ir prisitraukiu puodelį arčiau savęs.

‘Ačiū...‘ Sumurmu ir akies krašteliu matau, kaip jis šypteli.

‘Mano vardas Kodis.‘

Sumirksiu akimis.

‘Gali mane vadint Trikse.‘ Atsakiau ir gurkštelėjau arbatos.

Kodis nusijuokia.

‘O... Ne pravardę turi?‘ Jis šypteli ir aš jį stebiu.

‘Makenzė.‘ Atsakau ir nusuku akis.

Pasidaro tylu.

‘Ar tiki antromis galimybėmis..?‘ Išgirstu savo pašnekovo balsą.

‘Kažkada tikėjau. Dabar nebeturiu valios tikėti.‘

‘Ar tikėtum jei atsirastų žmogus, kuris galėtų tau padėt?‘

Tyliai nusijuokiau.

‘Neatsiras...‘ Atsakiau ir pasižiūrėjau į Kodį.

Jis suraukė antakius ir pasižiūrėjo į stalą.

‘Jis sėdi priešais tave...‘

Nežinau kas, kaip ar kodėl, bet mano akys išsiplėtė ir pajaučiau, kaip mano širdis sustojo. Šis vaikis kalbėjo taip tyrai, taip... Taip lyg jis sakė tiesą.

Kodėl aš norėjau tikėti jo žodžiais..?

Pradėsim. :DD

Panos,

Mes kada nors pradėsim šitą daiktą, ar man geriau jį ištrint.?