Pasakoja Sofi.

  Kartais pagalvodavau, kad mano gyvenimas klostosi gerokai per lengvai. Beprotiškai tuo džiaugiausi, nors kartais apimdavo baimė, kad greitai gali atsitikti nelaimė. Žinau, tai kvaila. Kas gali nutikti, kai tau dvidešimt, turi nuostabų vaikiną ir pelningą verslą.?
  Tą rytą viskas buvo kaip įprasta. Aišku, buvo šiek tiek keista pabusti vienai, bet mano vaikinas buvo komandiruotėje Niujorke... Tingiai atskėliau, apsivilkau chalatą ir nuėjau pusryčiauti. Gerdama kavą žvelgiau pro langą. Gyvenimas nuostabus, kai kasdien gali gėrėtis Eifelio bokštu pro savo langą...
  Užmečiau akį į laikrodį ir atsidusau. Manęs laukė susitikimas. Atsistojau ir nuėjau ruoštis. Man bedažant kairiąją akį paskambino verslo partneriai ir susitikimą atšaukė. Nusivilkau kostiumėlį ir apsirengiau ne tokius formalius drabužius. Nutariau pasivaikščioti po miestą.
  Klaidžiojau gatvelėmis, kol pamačiau mielą kavinukę, kurioje praleidau pirmąjį pasimatymą su savo vaikinu. Užėjau vidun, užsisakiau pyragaitį ir arbatos. Kam ta puiki figūra, jei negali pasimėgauti saldumynais.?
  Ir tada pamačiau jį.
  Mano vaikinas sėdėjo kitame kavinės gale, veidu į mane. Manęs nepastebėjo. Priežastis paprasta - jis buvo pernelyg užsiėmęs bučiuodamas itin moteriškų formų blondinę.
  Užsimerkiau, suskaičiavau iki dešimties. Nepadėjo. Suskaičiavau dar iki penkiasdešimties. Truputį nurimau. Blaiviu protu įvertinau padėtį. Supratau, kad vien arbatos neužteks, tad pakviečiau padavėją ir užsisakiau martinio.
  Lėtai išgėriau. Negalėjau atitraukti akių nuo to pašlemėko.
  Ant stalo padėjau dvidešimties eurų banknotą ir atsistojau. Nuėjau tiesiai prie staliuko, kur sėdėjo tas avigalvis. Atsisėdau priešais juos.
  'Labas, Mišeli.' šypsodamasi pasakiau. 'Nebloga komandiruotė.'
  'Sofi..?'  jo akys išsiplėtė. Blondinė nužvelgė mane ir nusisuko į langą.

  'Atrodai lyg pamatęs vaiduoklį.'  nusijuokiau. Dėbtelėjau į blondinę. 'Tai štai kokios tau patinka. Visada galvojau, kad turi geresnį skonį.'

  'Brangioji, aš viską galiu paaiškinti...'

  'Neabejoju. Tik kažin, ar kam nors tai įdomu. Ir nevadink manęs brangiaja, kai tavo kekšė sėdi šalia. Ką paskui jai pasakysi.?'

  'Kaip tu mane pavadinai.?' pašoko blondinė.

  Ignoravau ją.

  'Kuo greičiau tavo daiktai dings iš mano namų, tuo mažesnė tikimybė jiem atsidurt šiukšlyne. Raktus atiduok tarnaitei.' atsistojau ir pasukau išėjimo link.

  Pusiaukelėje buvau sučiupta už rankos.

  'Sofi.. Aš myliu tave. Daugiau taip nebus, prisiekiu.'

  'Paleisk mane. Nieko nebepakeisi. Viso gero, Mišeli.' išėjau į lauką.

  Turėjau jaustis įskaudinta ir pažeminta. Jaučiausi nepaprastai rami. Jokio skausmo, tik palengvėjimas.