Pasakoja Sofi. Vakarienė.

  Nuostabu kaip bėgo laikas. Nuo mano vizito į Niujorką praėjo mėnesis. Jaučiausi kur kas geriau, vėl grįžau į normalų gyvenimą. Tikriausiai prie to prisidėjo pažintis su Nicolas, su juo tapome gerais draugais.
  Dabar sėdėjau savo kabinete ir tvarkiau dokumentus. Buvau labai susikaupusi ir prašiau manęs netrukdyti, todėl suirzau, kai į kabineto duris pabeldė.
  'Užeikite.' pasakiau, nepakeldama akių nuo popierių.
  Išgirdau atsidarant duris, tada pajutau pažįstamą kvepalų aromatą.
  'Ne.' pagalvojau. 'Negali  būti.'
  'Sveika, Sofi. Sutrukdžiau.?' prabilo taip gerai pažįstamas balsas.
  'Labas Mišeli.' nenorom atsitraukiau nuo darbo ir sutikau jo žvilgsnį. 'Kaip praėjai pro sekretorę.?'
  Jis atrodė nustebęs.
  'Jos nėra. Sofi, jau devynios.'
  Pažiūrėjau į laikrodį. Jis nemelavo. Tikriausiai neišgirdau, kaip sekretorė išėjo.
  'Pamačiau, kad pas tave dega šviesa ir sumaniau užeiti.' nusišypsojo Mišelis. 'Tu tikriausiai išbadėjusi. Eime, pavaišinsiu tave vakariene.'
  'Mišeli, gal geriau nereikia.' pasakiau vilkdamasi paltą.
  Atsistojus ėmė šiek tiek svaigti galva.
  'Tik pavalgykime. Šitiek laiko nesikalbėjome, tikriausiai tavo gyvenime visko tiek daug įvyko.'
  Gerai jį pažinojau, todėl supratau, kad jis neatstos, jei negaus teigiamo atsakymo. Pasidaviau.
  'Na gerai.'
  Jis nusišypsojo ir atidarė man duris. Per triukšmingą vestibiulį išėjome į lauką, čia mūsų laukė juodas Mišelio limuzinas. Juo nuvažiavome iki restorano.
  Mišelis man papasakojo apie savo verslą, planus. Jis ketino važiuoti į Didžiąją Britaniją, patikrinti ten rinkos.
  'Gal nori važiuoti kartu.?' netikėtai paklausė.
  Jeigu būčiau turėjusi ką nors burnoje, būčiau paspringusi.
  'Ne, Mišeli, pats matei, kiek čia turiu darbo.' pamėginau išsisukti.
  Kaip tik atnešė maistą, tad pokalbis trumpam nutrūko.
  Atsipjoviau gabalėlį kepsnio. Vos jį sukramčiusi pajutau, kad man labai bloga.
  'Atsiprašau.' sumurmėjau ir nulėkiau link tualeto.
  Ėmė klaikia pykinti, vos spėjau užsidaryti kabinoje. Vos skrandžiui ištuštėjus pasijutau gerai. Prasiskalavau burną, dar kurį laiką pastovėjau prie veidrodžio. Įsitikinusi, kad jaučiuosi normaliai grįžau prie staliuko.
  'Jau norėjau eiti tavęs ieškoti. Ar kas nors negerai.?' paklausė Mišelis.
  'Manau man reikia į ligoninę.' pasakiau. 'Dėkui už vakarienę, atleisk, kad negalėjau pasilikti  ilgiau.'
  Nuėjau pasiimti palto. Bijojau, kad vėl pasidarys bloga, tad skubėjau. Mišelis pasivijo mane.
  'Palauk, Sofi, kas yra.?'
  'Nežinau.' pasakiau.
  'Aš tave nuvešiu.'
  Jis padėjo man apsivilkti paltą. Aš nesipriešinau. Limuzinu nuvažiavome iki ligoninės, ten mane iš karto priėmė, gydytojai buvo labai paslaugūs. Tam tikriausiai turėjo įtakos tai, kad jau kelerius metus aukojau tai ligoninei.
  Atlikus tyrimus sėdėjau laukiamajame, šalia buvo Mišelis. Atrodė labiau susirūpinęs nei aš. Jis laikė mano ranką, nežinau, kodėl tam nesipriešinau.
  Ne už ilgo prie mūsų priėjo seselė ir pakvietė mane užeiti į kabinetą.
  Gydytojas buvo vidutinio amžiaus, net tokį vėlų vakarą buvo susikaupęs. Prisėdau ant minkštos kėdės.
  'Panele Bertin, mes jau žinome, kas jums yra.'

Temporary luck. 3

Nenorėjau tikėti viskuo, ką mačiau.
Mane gąsdino mintis, kad galiu mirti štai čia, dabar, šitoj švarioje laiptinėje.
Man prireikė trumpam atsikvėpti ir atsiremti į sieną. Įkvėpusi kelis gurkšnius oro pasijutau geriau.
Pagaliau žvilgtelėjau į viršun kylančius laiptus. Atidžiai apžvelgusi situaciją, pastebėjau, kad kiekvienam aukšte turi būti po 3 butus. Norėjau kuo greičiau pasislėpti, tad peršokusi po 3 laiptus, pakilau į pirmo aukšto aikštelę.
Klibinau kiekvienas duris iš eilės, tačiau nė viena nepasidavė.
Beprotiškai bijojau aukščio, tad nusprendžiau nekilti aukščiau 3 aukšto.
Antrame aukšte jau troškau pasiduoti, bet kažkas galvoje pasiskundė, kad nepabandžiau 3 aukšto.
Gūžtelėjau ir pagalvojau - ei, ar turiu ką prarasti?
Lėtai lipau, kol prieš akis atsirado identiškos pirmiems trims aukštams durys. Paklibinau pirmas - nieko.
Paklibinau antras - nieko.
Įniršusi griebiau trečias, kai šios netikėtai atsidarė.
Šokiruota spoksojau į tamsą už šių durų. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Nesugebėjau suprasti - ar eiti pro jas ar ne.
Atsipeikėjusi nusipurčiau ir mano akis užkabino iš kitos durų pusės esančius raktus, įkištus tiesiai į rakto skylutę.
Prie raktų buvo prikabintas laiškas su užrašu "Kitiems."
Net nepagalvojusi griebiau laišką ir atplėšiau jį. Atsitūpiau tiesiai priešais duris ir įnikau skaityti.

Kaip matau, radai mano butą. 

Pasidarė įdomu, kaip jis galėjo matyti, kad radau tą kvailą butą. 

Man nėra įdomu, kiek jau laiko čia klajojate. Man tik svarbu, kad jūs turėtumėte kur apsistoti.

Taip pat, prašau, net nebandykite sužinoti, kas aš esu. Tai jums nereikalinga.

Iki to laiko, kol jūs perskaitysit laišką, manęs jau seniai nebus. 

Aš, kaip ir jūs, esu gaudytojas. Gaudau tą demonų išsvajotajį Princą. 

Jei esate naujas gaudytojas, ir nieko neišmanote apie šią vietą, prašome skaityti toliau. 

Jei esate senbuvis - praleiskite laišką, jums jo nereikės. Tiesiog naudokitės butu.

Gaudytojų taisyklės:

1. Dieną neikite laukan, jei nenorite pragaro. Naktį yra saugu.

2. Penktadieniais nekiškite nosies į lauką, nebent būtų butinybė. Sekmadieniais eikite į bunkerius po namais, nebent norite būti nušluoti nuo žemės paviršiaus.

3. Dėl maisto nesijaudinkite - demonai jo parūpina parduotuvėse, kad gaudytojai nemirtų per dvi savaites.

4. Tai, ką dabar parašysiu, turėtų jus išgąsdinti. 

Jei norite, kad pasaulis dingtų iš visatos - ieškokite Princo. Bet maldauju, jei esate geros širdies, pasiaukokite po dviejų savaičių, kaip ir visi kiti. 

5. Slėpkitės. 

Jūsų jau dingęs draugas, 

x.

Kodėl aš taip ir nujaučiau, kad man teks mirti? Arba galėčiau ieškoti Princo... 

Staiga laiško apačioje pamačiau dar vieną mažytį prierašą.

Princas kažkuo susijęs su mėlynomis ugnimis. 

Tai vakar mačiau Princą?  Tos mėlynos ugnys... 

Na, dabar bent jau žinau, kad dvi savaitės ir aš dingsiu. Be baimės puoliau tiesiai į butą, užtrenkdama paskui save duris.

Pasakoja Sofi. Kitaip.

  Vilkėjau melsvą šilkinę suknelę ir neapsisprendžiau kuriuos auskarus segtis.
  Sučirškė durų skambutis. Įsisegiau auskarus su safyrais nuėjau pasitikti Šarlio.
  Jam tiko naujasis kostiumas. Atrodė rimtesnis nei paprastai. Net rusvus plaukus buvo susišukavęs, o prie mėlynų akių priderinęs kaklaraištį. Pamatęs mane nutaisę keistą veido išraišką.
  'Kas yra.?' paklausiau. Pasisukau į didžiulį veidrodį, viskas lyg ir buvo tvarkoje.
  'Tiesiog... Dar niekada nemačiau tavęs tokios. Atrodai kaip mergina iš Holivudo.'
  Nusijuokiau. Tada supratau, kad jis kalba rimtai.
  'Ačiū, Šarli. Pats irgi neblogai atrodai.' mirktelėjau savo geriausiam draugui.
  'Gal geriau važiuojam, kol nepersigalvojau. Jeigu visi ten bus tokie, kokius įsivaizduoju, bus klaikiai nuobodu.' sumurmėjo.
  'Nustok. Ten bus nemokamo maisto ir gėrimų. Ir daug gražių vienišų merginų.'
  Jis tik pavartė akis ir parodė, kad eičiau.
  Naujuoju Lamborghini Monaką pasiekėme greitai. Mačiau, kad Šarliui patinka automobilis ir slapčia džiaugiausi.
  Išlipus iš automobilio teko papozuoti keletui nuotraukų. Mano geriausias draugas labai nenorėjo, tačiau kantriai stovėjo šalia manęs, kol spragsėjo fotoaparatai. Tada įėjome į vidų ir įsiliejome į pobūvį. Čia buvo daug paryžiečių, Monako aukštuomenės atstovų ir politikų.
  Draugiškai su visais bendravau, nebebuvo taip sunku šypsotis. Po gero pusvalandžio nuo atvažiavimo Šarlis kažkur dingo. Po kurio laiko pastebėjau jį su keliomis šviesiaplaukėmis.
  'Jums labai tinka mėlyna.' išgirdau malonų vyrišką balsą.
  'Dėkui.' pasisukau į nepažįstamąjį. Tai buvo aukštas tamsiaplaukis mėlynakis, maždaug dvidešimt penkerių vaikinas.
  'Aš Nicolas Jarrois.'
  'Sofi Bertin, labai malonu.' paspaudžiau jo ranką.
  Likusią vakaro dalį praleidau su juo. Nicolas buvo atvykęs kelias dienas paviešėti  Paryžiuje. Jis gyveno Monte Karle, turėjo ten kazino. Pasisiūliau aprodyti miestą ir Nicolas mielai sutiko. Pamaniau, kad turėti draugų Monte Karle visai neprošal.
  Jis buvo linksmas, draugiškas ir, svarbiausia, paprastas. Toks, kokio man dabar labiausiai reikėjo. Žinoma, daugiau nei draugas jis man tikrai nebus - naujiems santykiams dar nebuvau pasiruošusi.
  Svečiams pradėjus skirstytis atsisveikinau su Nicolas ir susiradau Šarlį. Susėdome į jo automobilį ir pajudėjome namo.
  'Suprasiu, kad vakaras nusisekė.'
  Jis tik nusišypsojo. Šįkart nusišypsoti galėjau ir aš.

Temporary luck. 2

Jaučiausi pasimetusi. Drebėjau kaip epušės lapas, spoksodama į mašiną, iš kurios išlipau. Nežinau kaip, tačiau po kurio laiko sugebėjau atsistoti. Pragulėjau ant žemės, atrodė, visą amžinybę. Pažvelgusi į laikrodį supratau, jog šis įtaisas šiame prakeiktame mieste taip pat neveikia.
Iš mano telefono nebuvo jokios naudos, o kuprinę palikau automobilyje.
Be maisto ir vandens neišgyvensiu nė dviejų dienų. Beprotiškai bijojau eiti prie tos velnio mašinos, nors ir mačiau, kad padaras išlipo iš jos ir nuėjo savais keliais. Vargšas Narek.. Nemaniau, kad jam dar galima padėti.
Sukaupusi visą drąsą, pajudėjau link automobilio.
-Viskas bus gerai, Ami. Ten nieko nebus. Tikrai. Tu tik išsigalvoji. - kartojau sau, beeidama pro senus ir naujos automobilius.
Pasiekusi Narek "Hondą"  kaip galėdama greičiau griebiau kuprinę.
Mašinos priekinės sėdynės buvo apaugusios grybais. Neturėjau laiko stebėtis, tad pasišlykštėjusi trenkiau automobilio dureles. Nuskubėjau atidaryti bagažinės ir ten radau krepšį, pilną maisto, vandens ir drabužių. Išmetusi Narek daiktus, pakilnojau ją - visai lengva, nešti galima.
Gal ir būčiau galėjusi bėgti iš šio miesto, tačiau nujaučiau, kad jei bent bandyčiau pasiekti miesto sienas, mirčiau. Vienintelis išsigelbėjimas - Princas. Kad ir kas jis bebūtų.
Prikandusi lūžą sumaniau, jog būtų visai neprošal turėti kokį nors ginklą. Pasiraususi bagažinėje radau tik gelžgalį, kuris buvo surūdijęs, bet džiaugiausi, kad bent turėjau kuo apsiginti.
Pažvelgiau į miesto pusę. Būtent tą akimirką švystelėjo mėlyna, ryški kaip diena, ugnis. Šis neaiškus reiškinys sklido iš vienintelio didelio pastato mieste - 13 -aukštų namo. Sekundę užmiršau visas baimes.
Mėlyna... gražu. Atrodo šilta.
Kaip greit viskas prasidėjo, taip greit ir pasibaigė. Vėl pasileidau bėgti, šį kartą pasukusi į keliuką, kuris vedė miestan.
Čia, kaip bebūtų keista, nebuvo nė vienos mašinos. Kelią supo medžių skraistės, negalėjau nesigerėti šiuo vaizdu. Saulė dar vos vos švietė. Mane gąsdino ta mintis, kad greitai turėsi bastytis visiškoje tamsoje.
Reikėjo susirasti slėptuvę, nes paranoja man diktavo baisiausius scenarijus, galinčius įvykti čia ir dabar.
Man nepatiko būti vienai.
Taip pat nepatiko ta keista tyla, vyraujanti kaip prakeiksmas. Girdėjau tik savo pačios žingsnius ir kvėpavimą.
Pagaliau atsivėrė vaizdas į modernaus miesto pastatus.
Stovėjau gal už 500 metrų nuo 13 aukštų namo ir tada.... tada vėl švystelėjo mėlyna ugnis.
Nežmoniškai išsigandau. Nebenorėjau eiti ten, kur viskas įvyko.
Pasukusi galvą pamačiau devynaukštį, visai netoli manęs. Pagauta tos pačios baimės nukurnėjau ten.
Viena akimi pastebėjau kai ką keisto - mėlynose ugnyse degė siluetas. Juodi plaukai plevėsavo ugnies sukeltame vėjuje.
Mažą dalį sekundės pamilau tą vaizdą. Bet blaiviam protui paėmus viršų susikoncentravau į durų išlaužimą.
Išspyrusi duris staigiai įbėgau į laiptinę, kad manęs niekas nepamatytų - ar tai būtų padaras, ar žmogus.

Pasakoja Sofi. Nauja pradžia.

  'Paaiškink man, kodėl visada pasirenku ne tuos, kuriuos reikėtų.?' sumurmėjau Šarliui.
  Sėdėjome nedideliame jo dviejų kambarių bute ir, patogiai įsitaisę ant lovos, žiūrėjome filmus. Paskambinau jam vos grįžusi iš Niujorko. Per mane jis nenuėjo į paskaitas...
  'Nedramatizuok taip. Tau dvidešimt vieneri. jei būtum septyniasdešimtmetė ir tau nuolat taip atsitiktų, tada galėtum skųstis. O dabar nustok verkšlent ir džiaukis gyvenimu.'
  Štai dėl ko Šarlis buvo geriausias mano draugas. Jis visada priversdavo mane atsipeikėti.
  'Žinai, tu teisus.' atsistojau, pasitaisiau drabužius. 'Ačiū tau. Eilinį kartą išgelbėjai man gyvybę.'
  'Visada prašom.' nusišypsojo. 'Lieki skolinga man Lamborghini.' pamerkė akį.
  Nusijuokiau ir išvažiavau namo. Ten greitai susiruošiau į darbą. Pakeliui į viešbutį paskambinau į automobilių saloną ir užsakiau naują raudoną Lamborghini. Gavau patvirtinimą, kad Šarlis šiandien ją gaus.
  Savo kabinete pasikalbėjau su sekretore ir patarėjais. Buvau šiek tiek apleidusi viešbutį, tad dabar turėjau atsigriebti. Taip pat peržiūrėjau duomenis apie Čarlzo (buvo šlykštu mintyse tarti tą vardą) viešbutį. Jo atidarymas turėjo įvykti po mėnesio. Kai paklausiau, finansų patarėjas man atsakė, kad tam sutrukdyti galime užsiundę keletą tarnybų. Tame viešbutyje buvo nemažai silpnų vietų, Danielis pažadėjo, kad paskambins keletui savo pažįstamų.
  Atsidėkodama pažadėjau pakelti jam algą. Tada susiradau skelbimą internete, kad tame pačiame rajone yra parduodamas naujos statybos visai nemažas viešbutis. Keletą minučių padvejojusi paskambinau duotu numeriu ir susitariau dėl pokalbio. Jau seniai svajojau išplėsti savo veiklą, tad kodėl nepasinaudojus tokia proga...?
  Viešbutyje prabuvau iki vakaro. Nuovargio beveik nejaučiau, nors buvau nemigusi jau visą parą.
  Aštuntą paskambino Šarlis.
  'Tu beprotė.'
  'Tada iškviesk man greitąją.'
  'Nejuokinga. Naujas Lamborghini.? Rimtai.?'
  'Žinai, kad nemėgstu likti skolinga...' sumurmėjau.
  'Aš juokavau.'
  'Klausyk. Nesiožiuok. Pasivažinėk kelias dienas. Jeigu vis vien jos nenorėsi, galėsi grąžinti man.'
  'Beprotė...' pakartojo.
  'Gali atsidėkoti rytoj nuvešdamas mane į pobūvį Monako ambasadoje.'
  'Būtinai.' suburbėjo.
  Visada jausdavausi nejaukiai, matydama, kad mano draugai gyvena gerokai prasčiau nei aš. O jie, vos tik aš pasisiūlydavau padėti, kategoriškai atsisakydavo. Dėl to apie finansus su jais beveik nekalbėdavome.
  Puikiai įsivaizdavau kaip nepatogiai turėjo jaustis Šarlis, bet pamėginti privalėjau.
  Grįžusi namo radau didžiulę sidabrinę dovanų dėžę perrištą raudonu kaspinu. Ant viršaus buvo laiškas nuo Čarlzo. Nė nepaliečiau dovanos ar laiško. Paprašiau tarnaitės nunešti tai atgal į paštą ir grąžinti siuntėjui.
  Tą vakarą nuovargis mane įveikė anksti. Užmigau visiškai rami ir beveik laiminga.

Temporary luck.

Spoksojau į prabėgančius laukus. Saulė vis dar tingėjo pasislėpti už debesų, todėl šviesa dengė žemę, vertė ją tviskėti visomis spalvomis.
Griebiau akinius nuo saulės ir užsidėjau juos ant nosies.
Nerimas.
Jis man neleido susitaikyti su tuo, kad pasileidau ieškoti draugės. Draugės, kuri sugebėjo girta paskambinti ir pareikšti, kad yra pakankamai drąsi pažvelgti į Uždraustąjį miestą. Tai pasakiusi padėjo ragelį. Savaime suprantama, nebeskambinau jai pasitikrinti, ar viskas gerai. O štai jau daugiau nei dvi savaitės iš jos nė vienos žinutės, skambučio ar šiaip garso.
Viskas prasidėjo nuo to, kad miestas, esantis šalies pakraštyje, sprogo. Bent jau taip aiškino Vyriausybė. Valdžia uždraudė net artintis prie jo, užtvėrė miestą 5 km spinduliu. Žmonės ėjo iš proto dėl šios taip akylai saugomos paslapties. Dauguma bandė patekti į jį, vieni dėl šeimos narių, kiti šiaip dėl nepaaiškinamo smalsumo. Mano susidomėjimas tuo miestu baigėsi po 5 minučių nuo pranešimo apie sprogimą, juk, vis dėlto, man buvo 8 metukai. Kai visuomenei pateikė versiją apie nuodingų medžiagų nuotekas, visi apleido šią temą ir miestas tapo vaiduokliu.
Keisčiausia tai, kad po 7 metų nuo pranešimo apie dujas, žmonės vėl pradėjo lankyti tą miestą. Kvailumo vedami jie visi dingo, nors žiniasklaida nieko apie tai neskelbė.
Dingus Mint, mano geriausiai draugei nuo darželio laikų, bandžiau susisiekti su jos šeima. Veltui, nes visi ją pamiršo po kelių įvykių, kurie nesikerta su dabartiniais įvykiais. Galiausiai pradėjau ieškoti informacijos apie Uždraustąjį miestą - tada atradau svetainę, kur buvo surašytos visų dingusiųjų pavardės. Nustebau pamačiusi, jog dingo ištisos šeimos. Tai tik dar labiau pažadino mano smalsumą.
Visiškai susirūpinusi dėl savo draugės, paskambinau jos vaikinui. Negalėjau skelbti apie jos dingimą policijai, kitaip mes gautume milžiniškas baudas už bandymą įsiveržti į Uždraustąjį Miestą.
O dabar, važiuodama su Narek į vietą, kur dingo Mint, jaučiu - nerimas. Tokio nerimo dar nesu patyrusi.
Jau žinojau, kodėl Mint nuvyko į tą prakeiktą miestą - ieškoti brolio. Be galo išsigandau pamačiusi jos brolio vardą ir pavardę sąraše.
-Ami, liko 2 kilometrai. - pranešė man Narek. Sutikau jo susirūpinusias akis per veidrodėlį. Linktelėjau vėl nusiimdama akinius. Kad ir kaip nemėgau šito vaikino, džiaugiausi, kad sutiko vykti ieškoti kartu. Be to, jis turėjo mašiną.
Iš įpročio pažvelgiau į telefoną. Ryšio nebuvo. Nustėrau - juk turėtų veikti. Gūžtelėjusi pakėliau galvą ir pamačiau draudžiamuosius ženklus.
Ir pilną... pilną autostradą sugedusių mašinų. Senų, naujų, sąmanotų, netgi apaugusių žolėmis. Narek sustabdė saviškę ir klausiamai atsisuko į mane. Staiga garsiai supypsėjo mano telefonas.
Griebiau jį ir išsižiojau.
Nėra ryšio, tačiau gavau suknistą žinutę.
Paspaudusi ją nuščiuvau.

"Sveika atvykusi, Ami. Mes laukėme tavęs."

Sustingusi skaičiau ir skaičiau tuos pačius du sakinius. Sveika atvykusi? Numeris nežinomas. Pabandžiau skambinti, tačiau man buvo pasakyta, jog esu už ryšio zonos ribų. 

-Narek... - pradėjau, bet sustojau, nes jis sėdėjo ir žvelgė tolyn. Atrodė užsisvajojęs. 

-Ei, Narek, aš kalbu su tavim, kas yra? 

Jokio atsakymo. Nė krust. Atrodė, nekvėpuoja. 

Susierzinau. 

-Atsakyk, kai klausiu. - pagriebiau jį už peties.

Tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida. 

Lėtai atsisukantis Narek veidas atrodė, lyg būtų atskirtas nuo kūno. Ne... Tai nebuvo tas pats Narek.. Tas kažkas  nusišypsojo. Veidas buvo perkreiptas, akys įsmeigtos į maniškes. Vyzdžiai išsiplėtę. 

Atitraukiau ranką ir prisispaudžiau prie atlošo. 

-Sveika.... atvykusi... -švokštė demoniškas balsas, sklindantis iš Narek lūpų. - Į Mirties miestą! 

Pratrūkęs kvatoti privertė mano kūną drebėti iš baimės. Persigandusi, įbaiminta nebegalėjau krutėti. Tada pamačiau padarus. Jie skraidžiojo aplinkui Narek kūną, susitelkdami prie galvos, nelyginant musės. "Kas tai?" paklausiau savęs. Atrodė lyg būtų maži kačiukai, bet buvo šlykštūs, netgi koktūs stebėti. Narek, arba padaras, nusisuko ir sėdėjo toliau.

-Taisyklė...viena... Padedi sugauti... Princą, mes tave išleidžiame gyvą. - sugriaudėjo Narek lūpos. - Eik. Turi... 2 savaites...

Burna išdžiuvo. Princą? Kokį?

Pagaliau pajutau, kad galiu judėti ir valdoma nežmoniškos baimės išvirtau iš automobilio. Bėgau automagistrale į priekį, nenorėjau sustoti. 

Kritau ant žemės ir pasilikau taip gulėti. Verkiau. Kodėl aš čia važiavau? Turiu bėgti. Rasti išėjimą. 

Negaliu čia pasilikti.

Dream on

Bandžiau nudėti žvilgsniu vyrą, kuris stovėjo priešais mane, prie mano durų. Suspaudžiau kumštį, bandydama kontroliuoti savo emocijas.

‘Ko tu nori?‘ Piktai iškošiau, bandydama netrenkti jam, mano broliui.

Mano brolis buvo Dominikas Kobas ir šiuo metu, jis žvelgė į mane, akimis pilnomis liūdesio ir skausmo.

‘Peiton, man reik tavęs...‘

Sukandau dantis ir užsimerkiau, kad nepradėtų kristi ašaros iš mano akių.

‘Neskiesk, Domai. Ko iš tikrųjų tau reikia?‘ Stengiausi neparodyti, kaip jis mane veikia, būdamas čia, po tokio ilgo laiko...

Domas pasižiūrėjo į žemę ir garsiai nurijo seiles.

‘Pagalbos.‘ Jis tyliai sumurmėjo, kad net nebuvau tikra ar tikrai gerai išgirdau. Staiga, jis pakėlė akis ir galėjau puikiai matyti jo pervargusį veidą. Suspaudė širdį.

Atsikvėpiau, pasižiūrėdama į žemę.

‘Užeik...‘ Pasidaviau sau, nenorėdama žiūrėti, kaip mano brolis kenčia nuo nežinia ko, nors aš kentėjau daug daugiau nei jis...

Nepastebėjau, kaip atsiradome mano svetainėje ir sėdėjom vienas priešais kitą. Žvelgiau į Domą. Jis žvelgė atgal. Atrodė, kad jis niekur nebuvo dingęs. Užsimiršau, kad nemačiau jo tris, beveik keturis, metus. Žvelgiau į raukšles jo veide, juodus paakius ir mąsčiau, kas galėjo jį priversti taip prigesti. Prieš mums pasukant savais keliais, jis buvo toks... Gyvybingas, pilnas gyvenimo, o dabar, temačiau pervargusį žmogų, kuris nežinia su kokiais vėjo malūnais kovojo...

‘Na... Papasakok. Kokios pagalbos tau reikia?‘ Prakalbau, po nežinia kiek laiko.

Domas papurtė galvą ir pasižiūrėjo į savo rankas.

‘Reikia į vieno vyro pasąmonę pasodinti idėją...‘

Mano akys išsiplėtė ir aš nustojau kvėpuoti.

‘Jei tai pavyksta... Aš galėsiu grįžti į Valstijas... Pas Filipą ir Džeimsą.‘

Perbraukiau ranka per plaukus ir iškvėpiau orą, kurį laikiau.

‘Ir kodėl tu čia, pas mane? Kodėl tu visa tai pasakoji man?‘ Paklausiau, jausdama kylantį pyktį. Jis grįš į Valstijas, o aš vistiek turėsiu tupėti čia ir tikėtis, kad manęs nesuras ta prakeikta organizacija, kuriai aš ir Domas dirbom...

‘Tu taip pat galėsi grįžti namo...‘

Atrodė, kad laikas sustojo. Nebegalėjau kvėpuoti.

‘Ką..?‘ Iškosėjau, galvodama, kad ne taip išgirdau.

‘Peit... Tu taip pat galėsi grįžti namo.‘ Domo veidą papuošė maža šypsena.

Pasižiūrėjau pro langą. Žinojau, kodėl Domas atkeliavo pas mane. Mes tai buvom įvykdę. Mes buvom pasėję idėją... Mes žinojom, kad tai yra įmanoma...

Suspaudžiau kumščius, prisimindama visus košmarus, visą skausmą, kurį patyriau, ir mūsų išsiskyrimą.

Pasižiūrėjau į Domą ir pakilau nuo kėdės. Pajudėjau link lango.

‘Tu išprotėjai, Domai...‘ Sumurmėjau.

‘Tu nori, kad vėl atsitiktų tas pats, kas nutiko tada? Nori vėl praleist nežinia kiek metų Limbo būsenoje? Nori, prarast viską..?‘ Pažvelgiau į Domą. Jis stebėjo mane, bet tikriausiai puikiai žinojo, ką galiausiai pasakysiu.

‘Ar turi komandą?‘

Buvo tylu, kol stebėjau tamsą už lango.

‘Trūksta tik Įtikintojos...‘

Šyptelėjau sau. Jis visada taip elgėsi. Jis žinojo, kad mylėsiu jį amžinai, nesvarbu, kad ir ką jis bebūtų padaręs ir, kad ir kiek mes būtume kentėję... Jis žinojo, kad galų gale, aš vistiek sutiksiu.

Pasisukau į Domą ir nusišypsojau.

‘Leisk susikraut daiktus, broli...‘

~~~"~~~

Pažiūrėkite filmą "Inception". Gėris. <3

Pasakoja Sofi. Pagaliau namo.

Pabudau minkštoje viešbučio lovoje. Pagalvė buvo drėgna nuo ašarų. Vakar verkiau dėl to, kad buvau įskaudinta. Dėl to, kad buvau pakankamai kvaila, kad leisčiausi įskaudinama. Dėl to, kad jau ne pirmą kartą taip atsitiko.
Užsisakiau pusryčius ir atsikėliau. Puikiai žinojau, ką dabar turiu daryti. Įsijungiau telefoną ir neišklausiusi praleistų dešimties žinučių, surinkau savo finansų patarėjo numerį.
'Laba diena, Danieli. Skambinu su skubiu prašymu. Man reikia sužinoti viską apie Čarlzo Kingo viešbutį Paryžiuje - silpnąsias ir stipriąsias puses, kada jis bus atidaromas ir panašius dalykus. Norėčiau rytoj po pietų gauti tą informaciją.'
Sulaukiau teigiamo atsakymo ir atsisveikinau. Iš karto paskambinau į oro uostą ir užsisakiau bilietus skrydžiui namo. Teks skristi ne privačiu lėktuvu, bet man tai nerūpėjo.
Gerą valandą praleidau naršydama internete, tada paskambinau Metui.
'Sveikas, Metai, čia Sofi. Skambinu atsiprašyti, kad vakar vakare buvau tokia neįdomi. Man labai labai gaila. Norėčiau šiandien ištaisyti tą klaidą. Eitum su manim į tos parodos atidarymą apie kurį vakar kalbėjom..?' žinojau, kad skamba dirbtinokai, bet Niujorke tai ganėtinai įprasta.
'Žinoma, Sofi. Su tavimi - visada.'
'Nuostabu. Paimsi mane trečią.?'
'Kaip pasakysi.' girdėjau entuziazmą jo balse.
Susitikimui ruošiausi kruopščiai. Apsivilkau atvirą mėlyną suknelę, ryškiai pasidažiau. Iš atspindžio veidrodyje spėjau, kad Metas nenusivils. Nutaisiau kerinčią šypseną ir pasitikau jį.
Plepėdami apie nereikšmingus dalykus važiavome link galerijos. Vos išlipome iš automobilio mus apsupo fotografai. Nusišypsojau objektyvams ir pabučiavau Meto skruostą. Tada abu įėjome į pastatą.
Pasivaikščiojome po parodą. Tai buvo modernizmo paroda, todėl man nebuvo itin įdomu. Tarp lankytojų mačiau nemažai žmonių iš vakarykščio pobūvio. Čia buvo ir Čarlzas, tačiau apsimečiau, kad jo nėra.
'Metai, man reikia pasikalbėti su Sofi. Dviese.' išgirdau balsą už nugaros.
Metas tuoj pat pasišalino.
'Sofi...' Čarlzas paėmė mano ranką. Nežiūrėdama į jį išsilaisvinau ir pasukau prie kito paveikslo.
'Mums reikia pasikalbėt. Išsiaiškinti...'
'Neturiu apie ką su tavimi kalbėtis.' nukirtau.
'Žinoma turi. Aš skolingas tau paaiškinimą. Ir atsiprašymą. Palikau tau krūvą žinučių, bet tikriausiai jų neišklausei.'
'Pasilaikyk savo pasiaiškinimus ir atsiprašymus kam nors kitam.' užmečiau akį į laikrodį ir pasukau ieškoti Meto.
Čarlzas pastojo man kelią ir suėmė už rankų.
Negalėjau į jį žiūrėti. Žinojau, kad jei pažvelgsiu į tas rudas akis, vėl jomis patikėsiu.
'Paleisk mane, Čarlzai.'
'Negaliu, Sofi. Man tavęs reikia.' sušnabždėjo.
Visa savo esybe troškau juo patikėti. Laimė, išlikau sąmoninga.
'Manau Nikolės tau reikia labiau.'
'Tu mane pakeitei. Su tavimi aš esu geresnis žmogus.'
Dabar jau pakėliau žvilgsnį iki jo akių.
'Aš buvau kvailė, kad su tavimi prasidėjau. Blogiausia tai, kad nuoširdžiai tikėjau, kad tu moki mylėti. Aš klydau.'
Jo rankos šiek tiek atsileido ir aš greitu žingsniu išėjau į gatvę. Pasigavau taksi ir nuvažiavau į viešbutį persirengti ir pasiimti daiktų.
Kai jau sėdėjau lėktuve, negalėjau sulaukti akimirkos, kol grįšiu į Prancūziją. Užsimerkiau ir iš visų jėgų stengiausi nusiraminti.

Tuya part 13. The happy end.

Būtina skaityti beklausant:

Juk sakiau, kad viskas bus gerai? 

Radai tai, kas tau svarbu.

* * *

Galvoje skambėjo Hinatos žodžiai. Jis visados man kartojo, kad kad ir kas nutiktų - bus gerai. Tikėdama juo pasiekiau viską, ką užsibrėžiau. 

Dabar, matydama visus šiuos žmones, sekančius mano pėdomis. Matydama tą, kurio nenoriu prarasti nė už ką gyvenime. Suprasdama, kad jis tapo antru šansu gyvenime, žinau - niekados neabejosiu savo pasirinkimais. Tebūnie, galiu daryti klaidų, bet juk žmonės mokosi iš jų, tiesa? 

Niekados nemanysiu, kad mylėti Ni~Ya yra blogai. Ateitis parodysiu, ar ši klaida taps nepamainomu džiaugsmu, ar tik dar vienu dideliu nusivylimu. 

Sėdėjau atsirėmusi į Ni~ya kojas, spoksojau į šniokščiantį lietų. Ni~Ya, glostantis mano plaukus, kartu su Three Days Grace niūniavo:

What a wicked game to play, to make me feel this way.
What a wicked thing to do, to let me dream of you.
What a wicked thing to say, you never felt this way.
What a wicked thing to do, to make me dream of you.

Dainos šaltis ir šiluma liejosi į vieną ištisą jausmą. Šį kartą mėgavausi Ni~ya balsu. Anksčiau niekados nebūčiau pripažinusi, jog man patinka jo balsas, tačiau dabar kiekvieną dieną prašydavau man padainuoti. 

Ni~ya terasa su milžiniškais langais mane žavėjo. Atsisėsdavau čia pažiūrėti į mėlyną dangų arba į begalinio grožio lietų. 

The world was on fire and no one could save me but you.
It's strange what desire will make foolish people do.

Praėjo daugiau nei mėnesis nuo mūsų grupės pasirodymo Japonijos čempionate. Laimėję antrą vietą jautėmės kaip tikri nugalėtojai. Vis dėlto labiausiai laimėjusi jaučiausi, kai Ni~Ya visų akivaizdoje paprašė manęs apsigyventi pas jį. Maniau, jog tai tėra tik paprastas antros vietos nugalėtojo džiaugsmo reiškinys, tačiau pasirodo, jis nejuokavo. Senesnė aš būtų nesutikusi. Naujoji aš, vedama Hinatos žodžių, padarė greitą sprendimą ir kitą dieną persikraustė pas jį. 

Live now. Regret nothing.

Tiesa?

Mylėjau Ni~ya visa širdimi. Lygiai taip, kaip mylėjau Hinatą. Jaučiau, kad turiu atsigriebti už visus tuos metus, kuriuos praleidau su Hinata. Juk jam taip ir nepasakiau, kad myliu.

Pajutau mylimojo rankas, apglėbiančias mane aplinkui kaklą. Sugriebusi jo pirštus, tykiai pabučiavau. Atsitraukusi daviau šiek tiek vietos Ni~ya'i atsisėsti šalia. Jis, vėl mane apkabinęs, pabučiavo mano kaklą. Nusišypsojau. 

-Graži daina. - ištariau.

Jis kažką numykė ir atsakė:

-Ji iš dalies apie tave ir iš dalies nelabai. 

Pasukau galvą jo pusėn. 

-Iš dalies nelabai? 

Ni~ya, atsidusęs, suėmė mano smakrą. 

-Vienintelis dalykas, netinkantis šioje dainoje, tai žodžiai, kad nenoriu mylėti. Matai, jaučiuosi visiškai atvirkščiai.

Net kalbant rimtomis temomis iš Ni~yos negalėjai susilaukti komentaro be pašaipos. Pavarčiau akis. 

Atsisukau į jį ir užguliau visu kūnu. 

Ni~ya nustebęs žvelgė į mane. Uždėjusi delną ant jo žando, pabučiavau. Taip, kaip niekada nesu bučiavusi. 

Lietus barbeno į langą. O aš jaučiausi nuostabiai šio vyro glėbyje. 

Tai juk turėtų būti laiminga pabaiga. 

Nors pabaiga būna tik tada, kai ateina pasaulio galas.

Tiesa?

****************************************************************************

Na štai, ir baigiasi crap fic'as. Dėkui, kad skaitėt, jei iš vis skaitėt. :)

Pasakoja Sofi. Linksmybės.

  Vakarėlis buvo neblogas. Čarlzas supažindino mane su beveik visais ten buvusiais žmonėmis. Šnekučiavomės su jo pussesere, kai prie mūsų priėjo žema tamsiaplaukė mergina. Ji nebuvo ypatingai graži, nors iš laikysenos buvo matyti, kad mano, jog visas pasaulis jai po kojomis. Vilkėjo atvira  juoda suknele.
  Jai dar nespėjus prabilti, supratau, kad kažkas bus.
  'Čarlzai, galime pasikalbėti.?' žavingai nusišypsojo.
  Nulydėjau juos susirūpinusiu žvilgsniu. Mačiau, kaip Čarlzas tarsi pakerėtas nuseka paskui ją į antrą aukštą. Nebesuvokiau, ką kalba mano pašnekovė.
  'Atleisk, kad pertraukiu, bet gal gali pasakyti, kas ta mergina.?' nejučia ėmiau kalbėti prancūziškai. Laimė, ji taip pat mokėjo šią kalbą.
  'Tai jo buvusioji. Nikolė.' sumurmėjo ji. 'Nemanau, kad gerai padarei jį išleidusi, nes...'
  Likusios sakinio dalies nebegirdėjau, nes mintyse vardinau visus keiksmažodžius visomis kalbomis, kurias mokėjau.
  'Atleisk.' sušnabždėjau ir tvirtu žingsniu ėmiau lipti laiptais.
  Vieno miegamųjų durys buvo praviros. Už jų karštai bučiavosi Čarlzas ir Nikolė.
  Jaučiau, kaip akyse kaupiasi pykčio ašaros. Negalėjau sau leisti būti apgailėtina, tad pakelta galva grįžau į vakarėlį. Greitai pasičiupau taurę kokteilio ir iš karto išgėriau. Pasiėmiau dar vieną. Toliau bendravau su svečiais, tarsi nieko nebūtų buvę.
  Spėjau ištuštinti tris stiklines, kol tie du nulipo žemyn. Priėjau prie Čarlzo.
  'Jeigu manai, kad gali mane šitaip žeminti, labai klysti.' sušnabždėjau jam. Tada išpyliau taurę mėlyno gėrimo ant baltų jo marškinių. 'Su  gimtadieniu.!'
  Priėjau prie vieno Čarlzo draugų. Tai buvo gražus aukštas šviesiaplaukis žaliaakis ir šiek tiek išgėręs vaikinas.
  'Metai, man reikia tavo pagalbos.' švelniai pasakiau. Žinojau, kad sutiks. 'Viršuje rasi tris raudonus lagaminus. Nunešk juos žemyn, gerai.?'
  'Žinoma.' nusišypsojo.
  Po poros minučių jau buvo šalia su mano bagažu. Mečiau paskutinį neapykantos kupiną žvilgsnį į Čarlzą ir, įsikibusi Metui į parankę, išėjau iš to buto. Čarlzas bandė pasivyti mus, tačiau, kai išėjo į lauką, mes jau sėdėjome taksi.
  Jeigu jis būtų mane pažinojęs, būtų supratęs, kad toks pažeminimas jam kainuos brangiai.

Tuya part 12.

Taip būna tik pasakose.

Tiesa?

* * * 

Ni~Ya P.O.V

Jaučiau jos skonį. Atrodė, lyg būčiau atsikandęs uždrausto vaisiaus, saldžiarūgštis jausmas nuvilnijo mano kūnu.

Po kelių minučių džiaugsmo, kad turiu ją savo rankose, supratau - ji nesuvokia, ką daro. Švelniai, tačiau nenorėdamas, ją atstūmiau. Tuya pažvelgusi į mane vėl apsiašarojo ir prisiglaudė prie mano krūtinės.

Apkabinau ir paglosčiau jos galvą. 

-Nesuprantu, kodėl tave atstumiu... - išgridau ją šnabždant. Sukikenau. 

-Tuya, nešnekėk nesąmonių, kurių vėliau gailėsies ryte. 

Ji sušniurkščiojo.

-Kvaily, aš negirta, suprantu, ką šneku. Gerai viską apgalvojau, sėdėdama tame rajone... 

Pakėlusi galvą rimtai į mane pažvelgė. 

Šiltai nusišypsojau. 

-Jei nori, gali miegoti mano kambaryje. Nelysiu kartu.

Ji trenkė man į krūtinę ir piktu balsu pareiškė:

-Aišku, kad būsi šalia, turime pašnekėti. -prikandusi lūpą patylėjo. - Tačiau nesitikėk nieko daugiau.

Papurčiau galvą. Aš dar ne toks kvailys, kad viliočiau ją pirmą naktį, kai šį kažką man prisipažins. Juk galiu palaukti.

Pagriebęs ją už rankos, nutempiau į miegamąjį. 

-Griūk, aš tuoj prisijungsiu.

Nuėjęs į drabužių spintos gilumą, pastebėjau ant žemės Tuyos drabužius. Atsidusęs surinkau juos ir padėjau į lentyną - kad nesusiglamžytų. Ištraukęs savo pižamines kelnes su Hello Kitty, staigiai apsivilkau. Man nerūpėjo kitų nuomonė, kad rengiuosi ar elgiuosi keistai - Hello Kitty dievinau. 

Grįžęs pamačiau Tuya susivyniojusią į kaldrą. Nusijuokiau ir prisėdau šalia. Iš karto pajutau jos rankas ant mano peties, kviečiančias prisėsti arčiau ir palysti po audiniu kartu. Nesipriešinau. Vos tik atsisėdome patogiai, ji padėjo savo galvą ant mano krūtinės. 

Mano galvoje kirbėjo visokios mintys. Juk buvau vyras - negalėjau nuraminti įkyrių minčių apie ją ir jos kūną, tačiau pasižadėjau sau ir jai nieko nedaryti - vadinasi, nedarysiu. 

-Ni ni. Atsiprašau, kad buvau tokia kalė. 

Ni Ni? Tai dabar aš jau katė?

-Geriau papasakok, kaip suvokei, kad aš tau skirtasis. Tu Tu. 

Suprunkštusi pradėjo žaisti su mano pirštais. 

-Pamačiau kelis įtartinus tipus. Jie mane išgąsdino, tad spėk apie ką pagalvojau prieš artėjančią mirtį. 

Galėjau JAUSTI jos išraudusius žandus. Stebino tik viena - jai niekas negrėsė, tačiau vis tiek sugebėjo prisiminti, kad jai patinku daugiau nei draugas. O man atrodė, kad ji protinga.

-Tai tiesiog nusprendei mane pabučiuoti ir greitai išsakyti savo jausmus?

Tuya pasimuisčiusi atsisuko į mane ir atsisėdo tiesi kaip styga. Laikydama už rankos, pažvelgė tiesiai į akis.

-Atleisk, kad sugebėjau būti tokia nevisprotė ir pamilti tave. 

Žaibas trenkė. PAMILTI? Ji juk turėtų būti arogantiška ir užsispyrusi. Dabar supratau, ką žmonės turėjo omenyje, sakydami, kad ji nenuspėjama, nepastovi ir neperpantama. 

-Tuya.. -pradėjau. Negaliu slėpti savo jausmų. Ji turi žinoti. Jos nekenčiau ir mylėjau vienu metu. Spjoviau į viską. -Aš tave myliu. Labiau už viską. 

Ji nenustebo. To ir tikėjausi. Vietoj atsakymo, tykiai prigludo prie manęs visu kūnu ir pabučiavo. 

Pagaliau gavau tai, dėl ko gyvenau. Ko ieškojau tiek metų. 

Juk nebuvau vienas iš tų vaikinų, norintis rimtų santykių. O štai ėmė ir smogė likimas. Pamilau tą, kurios iš pradžių nekenčiau visa širdimi.

Pasakoja Sofi. Sveika atvykus į Niujorką.!

  Lėktuvui švelniai palietus žemę suvirpėjau. Čarlzas tvirčiau suspaudė mane savo glėbyje.
  'Ką tu darai.?!' mintyse rėkiau ant savęs. 'Kvailė, kvailė, kvailė...'
  Nuo kada aš pradėjau miegoti su menkai pažįstamais vyrais.? Ir nuo kada skraidau privačiais jų lėktuvais į tolimas šalis, kur nieko nepažįstu.?
  Pati nesupratau, ką jaučiu. Vienu metu visko buvo per daug aprėpti.. Niršau ant savęs. Norėjau grįžti atgal į mylimą Paryžių. Ir pirmą kartą gyvenime klaikiai bijojau.
  'Sveika atvykusi į Niujorką.' sumurmėjo Čarlzas, bučiuodamas mano kaklą.
  Prisiverčiau šypsotis.
  Iš lėktuvo įsėdome į juodą limuziną ir patraukėme link miesto.
  'Atleisk, anksčiau tavęs neįspėjau, bet nenorėjau, kad nervintumeisi. Šiandien pas mane vakarėlis.' mirktelėjo Čarlzas.
  'Kokia proga.?' apsimečiau maloniai nustebusia. Nieko nenorėjau labiau kaip griūti į lovą ir miegoti, miegoti, miegoti...
  'Mano gimtadienio.' šypsodamasis laukė mano reakcijos.
  Aš tik kilstelėjau antakį.
  'Tu man nesakei, kad šiandien tavo gimtadienis.?'
  'Argi tai svarbu.?'
  'Leisk pagalvoti... Tai aišku, kad svarbu. Aš neturiu tau dovanos.' piktai išbėriau.
  'Pačią geriausią dovaną man jau padovanojai.' sušnabždėjo ir pabučiavo mane.
  Nuo jo bučinio suvirpėjau. Staiga prisiminiau, kodėl leidausi į visą šią beprotybę.
  'Tai vis tiek nesąžininga.' nugalėta pasakiau.
  'O kas tau sakė, kad aš sąžiningas.?' mirktelėjo.
  Limuzinas sustojo prie didžiulio stiklinio pastato.Durininkas pasirūpino mūsų bagažu, o aš ir Čarlzas pakilome į aštuntąjį aukštą. Nespėjau nieko įsidėmėti. Čarlzas nuvedė mane į vieną iš miegamųjų.
  'Atleisk, kad aš taip skubu, bet po valandos pradės rinktis svečiai, o tau tikriausiai reikės pasiruošti... Spintoje rasi drabužių, išsirink, kas patinka.' jis dar kartą mane pabučiavo ir paliko vieną.
  Vos jam išėjus, kritau ant didžiulės lovos ir užsimerkiau. Net neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Nutildžiau visas mintis ir nuėjau į dušą. Po jo šiek tiek atsigavau ir peržvelgiau spintos turinį. Išsirinkau juodą nėriniuotą vakarinę suknelę. Mano stiliui ji buvo šiek tiek per daug atvira, bet kam tai rūpi.? Aš juk Niujorke.
  Pasistengiau, kad nebūtų matyti nuovargio pėdsakų. Paryškinau akis, raudonai pasidažiau lūpas. Apačioje jau girdėjau balsus, tad skubėjau susitvarkyti plaukus. Pusę jų susisegiau, kitus palikau palaidus. Pati sau atrodžiau visai neblogai, tad apsiaviau Louboutin aukštakulnius ir išėjau iš kambario.
  Priėjusi laiptus nustebau - pirmasis buto aukštas buvo pilnutėlis žmonių. Didžioji dalis jų pakėlė akis į mane, kai leidausi laiptais. Sutikau Čarlzo žvilgsnį, nusišypsojau.
  Jaučiausi tarsi princesė, kai jis mane pasitiko laiptų papėdėje ir karštai pabučiavo į lūpas. Tik tolimame pasąmonės kampelyje tylutėlis balselis šnabždėjo, kad tokia laimė ilgai netruks.

Tuya part 11.

Turėčiau.

Galėčiau.

Suprasčiau. 

Mylėčiau.

Visi šie dalykai man svarbūs.

O kurie svarbūs tau?

* * * 

 Net neatsisveikinusi su draugais, palikau klubą. Greitu žingsniu nurisnojau iki stotelės. Kad ir kaip nemėgau transporto, šį kartą nusprendžiau pasinaudoti juo, jog grįžčiau namo ir jis nespėtų manęs pasivyti. Bent jau tikėjausi, kad nesivys. O jeigu ir vysis, tai neišeis. Nenoriu, kad sektų iš paskos.

 Stotelėje akimis perbėgau autobusų laikus - vienas man tinkantis kaip tik atvažiuoja už kelių minučių. Atsipūčiau ir įsidėjau ausinukus į ausis. Užsigeidžiau išklausyti visą UVERworld albumą. Skubiai spustelėjau ant Core Pride ir pradėjau linksėti į ritmą. Mėgau japonišką muziką - ji buvo tarsi išsigelbėjimas iš viso to pop'so, kuris ateidavo iš Amerikos.

Atvažiavus autobusui įsimečiau iPod'ą į kišenę. Įlipusi atsisėdau gale, pasistengiau tapti nematoma, nes norėjau netrukdoma klausyti muzikos. Pasigarsinusi muziką iki maksimumo, atsirėmiau galva į langą. Stebėjau prabėgantį miestą. Mylėjau Japoniją. Ji buvo mano gyvenimas. Niekad nesutikčiau iš čia išsikraustyti. 

Dėkojau dievui, kad mano stotelė paskutinė. Vadinasi nereikės kvaršinti galvos ir tereikės išlipti, kai autobusas visiškai sustos. 

Šypsojausi pati sau. Užsimerkiau ir pasileidau į svajas. 

* * *

YUI P.O.V

Gerdama sidrą išgirdau skambant telefoną. Nustebau pamačiusi, kad skambina Tuya. Apsižvalgiusi pastebėjau, kad jos nė kvapo nebėra klube. Susinervinusi pakėliau ragelį.

-Tuya?

Po trumpos pauzės pasigirdo peršąles balsas.

-Yui, įsėdau į kažkokį autobusą, žinoma, ne maniškį, ir jis mane nuvežė kažkur, nežinau kur, o dieve, Yui, man baisu, čia kažkoks keistas rajonas, ką tik mane aptaškė vandeniu ir čia labai šalta, ir matau tik kokius 3 žmones, man labai baisu...

Susigriebiau už burnos. 

-Tuya, ramiai. NUSIRAMINK, SAKAU. Klausyk, aš pasiųsiu tavęs paimti. Būk kur esi. Koks ten autobusas? Paskutinė stotelė? Gerai. Rašyk man, jei kas blogai. 

Ji padėjo ragelį ir aš pažvelgiau į valandas. 4 ryto. Pasirausiau kuprinėje ieškodama taksi numerio.

-Kas nors blogai? Atrodo, kad tavo veidas mirė. - kažkas prakalbo šalia manęs.

Pakėliau galvą ir pamačiau Ni~ya. Staigiai papasakojau jam, kas nutiko Tuyai. Išsigandęs šis iškamantinėjo, kur kas ir kaip ir kodėl, ir pasakęs, kad nieko nesakyčiau Tuyai, išlėkė pasiimti jos su savo mašina. Prieš jam išbėgant, priverčiau jį pažadėti, kad iškart paskambins man. 

Narek priėjęs padėjo priešais sidro stiklinę.

-Ei, Tuyai kažkas blogai? Ni~ya prabėgo pasakęs tik jos vardą. 

Atsikvėpiau ir pasiruošiau papasakoti viską, kas įvyko. 

Tikėjausi, kad Ni~ya pasirūpins Tuya. 

* * *

Ni~Ya P.O.V

Kvailė. Tik tiek galėjau pasakyti apie Tuya. Nesupratau, kaip galėjau vaikytis tokios idiotės - visais atžvilgiais mes skyrėmės kaip diena ir naktis. Net nenorėjau turėti su ja reikalų, aišku, girdėjau iš kitų studijų, kad ji rakštis subinėj, kai šoka. Niekas negalėjo jos pralenkti. 

Būtent tuo metu, kažkokio smalsumo vedamas, praėjau jos ir Hinatos Masahi studiją. Pamatęs ją, negalėjau patikėti, kaip jos nemačiau anksčiau. 

Susižavėjimas iš pirmo žvilgsnio? Turbūt. Iki šiol nesuvokiu. 

Na, o tada gavau žinią, kad jiedu renka komandą. Beprotišku greičiu gavau Yui numerį ir paskambinęs prisiprašiau, kad priimtų. Tą pačią dieną sužinojau, kad Hinata mirė. Aišku, gailėjau tokio gero šokėjo, tačiau tai man atvėrė duris pabandyti susipažinti su Tuya. Nekreipiau dėmesio į kitų aiškinimus, kad ji gali man nepatikti kaip asmenybė. Po dveijų savaičių pagaliau susipažinau su ja. 

Spėkit, kas nutiko tada. Ogi taip, pradėjau jos nemėgti nuo pirmos minutės. Tačiau negalėjau apleisti grupės po pirmos valandos. Sukandęs dantis klausiau jos nesąmonių, bet kažkur giliai širdyje vis dar žavėjausi jos visa asmenybe. 

O tada klubo įvykis. Pabučiavęs ją, supratau, kad ji tai, ko ieškojau. 

Dabar mano būsima mergina šlaistosi blogiausiame Tokijo rajone, visa peršalusi ir nerami. Atsidusau. 

Privažiavęs paskutinę jos autobuso stotelę, pradėjau žvalgytis. 

Suskambo telefonas. Nusikeikęs staigiai atsiliepiau.

-Tuyos raktai pas mane. Tik dabar radau.

Susiėmiau už galvos. 

-Ji IDIOTĖ. - padėjau ragelį ir išlipau iš mašinos.

Turbūt pirmą kartą taip išsigandau, pamatęs ją ant stotelės suoliuko. Drebančią, išsigandusią. 

-TUYA. - sušukau. Ji pakėlė akis į mane ir perpyko. 

-Ko tau čia reikia? - išrėkė atgal. 

Užsispyrusi karštakošė. Ir aš ją tokią mylėjau. 

-Atvykau gelbėti tavo subinę iš šitos vietos. - priėjęs paėmiau merginą ant rankų. Nustebau, kad nebuvo jokio pasipriešinimo. Turbūt buvo pernelyg pavargusi.
Pasodinęs priekyje, šalia savęs, atsisėdau į vairuotojo sėdynę. 

-Kada pagaliau pradėsi galvoti? - išrėžiau. 

Ji piktai spoksojo priekin ir net nepažvelgė į mane. 

-Beje, tavo raktai pas Yui. Vadinasi teks nakvoti pas mane. Turiu sulankstomą lovą. 

Jokios reakcijos, tik neapykantos kupini žodžiai. Gal pasirodė, bet juose buvo ir padėkos gaidelė.

-Man nerūpi, tik svarbu, kad gaučiau arbatos. 

Pažadėjau jai padaryti arbatos ir dar pavaišinti sausainiais. 

Kad ir kiek tarčiausi pažįstąs ją, vis tiek sugebėdavo mane nustebinti. Nepastebėjau nė kruopelės pasipriešinimo. Gal tai tiesiog apsimetinėjimas? 

Praėjus 15 tylos minučių, mes pagaliau sustojome prie mano namų. Padėjau jai išlipti ir apglėbiau savo striuke. Įvirtę pro duris skubiai nusimetėme batus. 

Palydėjau ją iki mano kambario, kur galėtų persirengti kokiais nors drabužiais - palikau savo spintą atvirą. 

Užkaitęs arbatos virtuvėje, nuėjau į kambarį. Maniau, jog Tuya jau bus persirengusi, tad nieko nebijodamas įžengiau ten, kad galėčiau pasiimti užklotą. Pagriebęs jį, praėjau spintą, kuri buvo dydžio su kambariu. Pro pravertas duris švietė šviesa. Nejučia apklotas išslydo iš rankų. 

Tuya stovėjo vienais marškiniais, atsisukusi į mane, neužsisagsčiusi viršaus. 

Abu stovėjome sustingę. 

Tuyos žandus išpylė raudonis ir ji staigiai nusisuko. Aš nerišliai sumurmėjęs kažką apie arbatą, nuskubėjau virtuvėn. 

Laikydamasis už širdies, giliai kvėpavau virš kriauklės. Karštis tvoskė man į galvą. 

Gerai pagalvojau - kodėl atsivežiau ją į savo namus? 

Tai turbūt buvo kvailiausia idėja, kurią galėjau sugalvoti per visą savo gyvenimą. 

Galvodamas apie tai, susiėmęs už burnos, staiga pajutau ranką ant mano peties. 

Tuya, vis dar su tais pačiais marškiniais, verkdama atsuko mane į save. Nustebęs nemačiau nieko aplinkui, tik jos veidą. Atrodė, kad laikas sustojo. 

Pajutau jos lūpas ant manųjų. 

Kodėl ji tai daro?

Aš nesugebėjau atstumti jos, kaip ji atstūmė mane šį vakarą. Ir turbūt negalėčiau atsumti. 

Ir nenorėjau atstumti.

Makenzės istorija. Įskaudinti žmonės.

Stebėjau save veidrodyje. Buvau patenkinta savo nauja ševeliūra. Atrodžiau, kaip Makenzė. Tikroji Makenzė.

Mano plaukai buvo šviežiai nukirpti ir nudažyti. Dabar, vietoj ilgų, juodų garbanų, buvo pečių ilgio, tiesūs, iškarpyti plaukai. Priverčiau kirpėją nudažyti mano plaukus ryškiai raudonai. Man ta spalva puikiai tiko.

Liūdnai šyptelėjau.

‘Makenze..!‘

Išgirdau Kodį ir greitai nuskubėjau į pirmą aukštą. Įdomu, kaip jis sureaguos..?

‘Taip..?‘ Įėjau į virtuvę ir pasižiūrėjau į Kodį. Virtuvėje buvo ir kiti vaikinai. Visi išsižiojo.

‘Makenze..?‘ Oliveris iškosėjo.

Sumirksėjau akimis.

Vaikinai pasižiūrėjo vienas į kitą, o tada vėl į mane.

‘Kažko reikėjo..?‘ Lėtai paklausiau.

Kodis papurtė galvą.

‘Norėjau įsitikint, kad tu namie.‘

Linktelėjau galva.

‘Jei manęs reikės, tai būsiu pas save kambaryje.‘ Šyptelėjau ir palikau virtuvę. Nežinau kodėl, bet buvau laiminga...

Iš vaikinų pusės:

‘Šūdas...‘ Kodis susiėmė už galvos, kai buvo įsitikinęs, jog Makenzė jo neišgirs.

‘Ji atrodo vos ne taip pat, kaip atrodė prieš dingstant...‘ Lee sumurmėjo.

‘Uhh... Žinau, kad gadinu momentą ir t.t., bet jūs pamirštat vieną dalyką... Aš nebuvau čia, kai Makenzė dar nebuvo dingus.‘ Džona pradėjo.

‘Bet jei ji buvo tokia karšta tada, tai aš nesuvokiu... Kaip jūs leidot jai dingt..?‘

Visi pasižiūrėjo į Džoną.

‘Kodėl tu tik dabar apie tai užsiminei?‘

Visi nusijuokė, o Džona kvailai šyptelėjo.

‘Papasakokit visą istoriją nuo pradžių...‘

Visų veidai surimtėjo.

‘2 savitės prieš jai dingstant, ji pradėjo keistai elgtis. Iš mūsų spontaniškos, hiperaktyvios ir garsiakalbės vakarėlių liūtės pasidarė tyli, liūdna ir depresuota Makenzė. Ji buvo optimistė. Jai niekas negalėdavo sugadinti nuotaikos. Ji visada turėjo ką pasakyt. Jetau, ji buvo žmogus be kompleksų. Ji gyveno ta minute. Jai buvo nusispjaut ant visko...‘ Kodis lėtai kalbėjo. Ant jo veido matėsi liūdesys.

‘Ir vieną dieną, ji tapo zombis. Mes labai susirūpinom, bet ji tiesiog pasakė, kad jos senelė mirė ir ji liūdi. Taip buvo 2 savaites. Ir vieną dieną, ji tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Jos tėvai buvo persigandę. Nors jiems nepatiko Kenzės gyvenimo būdas, jie ją mylėjo, o jos mažoji sesutė... Ji maldavo, kad grįžtų jos Enzė...‘ Kodis nutilo.

‘Kai mes kalbėjom su Kenzės tėvais ir paklausėm, ar tikrai jos senelė mirė, jie pasakė, kad jos senelė mirė, kai jai buvo šešeri. Kitos senelės ji nepažinojo, nes ši buvo mirus prieš jai gimstant.‘ Oliveris sumurmėjo.

‘Makenzė mums pamelavo ir mes iki šios dienos nežinom, kodėl ji taip pasielgė...‘

Tuya part 10.

Tu suvoki, kodėl myliu tave?

Jei ne, tai nesijaudink - aš ir iki šiol nesuvokiu.

* * *

Piktai spoksojau į maišelį su itin brangiu pirkiniu. Suvokdama, ką padariau vien tik dėl to, kad pamačiau Ni~ya su kekše, jutau begalinę piktdžiugą. Sustojusi vidury šaligatvio šalia batų parduotuvės su Nimoru Yakora batais, trenkiau sau per galvą. Juk Yui maldavo, kad atlėkčiau į klubą pašėlti.

Dar kartą žvilgtelėjusi į naujus batus, nusprendžiau apsirengti taip, kaip seniai nebesirengiau - nuo pat Hinatos mirties. Staigiai nulėkiau gatve link savo namų. Vėl tie žvilgsniai iš visų pusių. Turbūt sunku nepastebėti merginos su ryškiais plaukais ir kvailais batais rankose.

Įgriuvusi į butą, staigiai atidariau spintos duris miegamajame ir pradėjau mesti visus įmanomus drabužius ant žemės ir ant lovos.

Pagaliau radau tai, ko ieškojau. Užkišusi giliausiame kampe, laikiau savo berankovę striukę, kurios spalvingumas nenusileido naujiems batams ir plaukams. Taip pat ištraukiau ir džinsus su ryškiai mėlynomis petnešomis. Užsimetusi rožinę bliuskę su giliausia iškirpte, patraukiau ją žemyn, kad matytųsi blizgantis liemenukas. Sušiaušusi plaukus į pusskiauterę, pažvelgiau veidrodin. Grįžo senoji Tuya. Tuya, kuri nemyli. Tuya, kuri netiki lemtim.

Tuya, kuri yra pasiryžusi atiduoti visą save šokiui. Tačiau kažko trūko. . .

Suskubau ištraukti naujuosius batus ir užsidėti juos su begaline laime. 

Dabar jau atrodžiau taip, lyg galėčiau nuversti kalnus.

Nereikia man jokios meilės, ypač iš tokių, kaip Ni~ya.

 * * *

Išėjusi gatvėn pamačiau, kad jau tamsu. Prikandusi lūpą pagalvojau, turbūt komanda jau klube. Gūžtelėjusi įsidėjau iPod ausinukus į ausis. Užgrojo Kid Cudi - Cleveland is the Reason. Lėtas ir ramus ritmas dar labiau pralinksmino mane.

Po gero pusvalandžio pagaliau pasiekiau klubą. Kadangi nemėgau transporto, dažniausiai visur eidavau pėščia.

Įžengusi pro duris ir šyptelėjusi draugui apsauginiui, įkišau jam į kišenę Namine numerį, užrašytą ant lapelio.

Grindys kilnojosi nuo Benny Benassi and Gary Go. - Cinema (Skrillex remix). 

I could watch you for a lifetime
You’re my favourite movie
A thousand endings
You mean everything to me.

 

Numetusi kuprinę rūbinėn, nuskubėjau susirasti draugų. Pamačiusi Yui galvą, nusišypsojau. Paspartinau žingsnį ir net nepastebėjusi, kur einu, įsirėžiau į Narek. Jis entuziastingai apkabino mane ir pasilenkęs sušnabždėjo:

-Tuya, Ni~ya sėdi ten ir laukia tavęs. 

Būčiau prisiekusi, kad nužudysiu Narek žvilgsniu. Vaikinas iškėlė rankas viršun, lyg gindamasis ir nusijuokęs nulėkė į aikštelę. Suirzusi net nepažvelgiau ton pusėn, kur parodė Narek. Niekad negalėtų sugadinti mano nuotaikos. 

Yui atsisuko ir išsišiepė. Įgrūdusi man į ranką stiklinę sidro, pradėjo pasakoti, kad jai pavyko užregistruoti mūsų komandą į čempionatą. Linksėjau, šypsojausi ir stengiausi nespoksoti į staliuką, kur sėdėjo idiotas. 

Staiga kažkas patapšnojo man per petį. Pasisukusi iškart pakeičiau veido išraišką. Ni~ya, nesupratęs, kas man yra, skubiu judesiu griebė man už rankos ir net nespėjus pasipriešinti nutempė prie staliuko, kurį prieš tai rodė Narek. Yui neprieštaravo, tik palinkėjo sėkmės, o aš ją persmeigiau žvilgsniu. Ir vėl užmiršau pasakyti, kad Ni~ya prisidirbo taip, kad niekad nebeatgaus malonės. 

Pasodinęs mane priešais, pradėjo spoksoti tiesiai man į akis. Nuleidau veidą, kad galėčiau įsispoksoti stiklinės vidun. Turbūt jis pajuto mano pyktį, tad greitai išbėrė:

-Mačau tave prie mano namų. Net nenoriu aiškintis, nes žinau, kad nesuprasi. Tu juk karštakošė.

Sukandau dantis. Jis drįsta sakyti man, kad aš karštakošė?

-Nors gal vis dėlto pasiaiškinsiu. Tai buvo paskutinis kartas, kai nusikabinau merginą. Supranti, man norint gauti tave, reikia laikytis celibato. Veiksmų gauti tave, imtis turėjau jau kitą dieną. O štai pamatau bėgančią atgal pro mano namo vartelius. Nustūmęs merginą bandžiau vytis, bet tu kažkur dingai. -atsidusęs pasakė. 

Jis vis dar mano, kad tikėsiu kiekvienu jo žodžiu? Nebūčiau jo net už didžiausius pinigus.

-O dabar, už pusės dienos, pamatau tave praeinančią pro mano staliuką, su naujais batais. Tada supratau, kur tada dingai. - nusijuokė. -Ir sumokėjai 8 000 yen'ų. Būčiau tau davęs juos ir nemokamai.

-Davęs? -išsprūdo. - Tu? Iš kokios skylės? - piktai nusijuokiau. 

Mirktelėjęs nusišypsojo. 

-Iki šiol nesugebėjai pasidomėti, koks mano tikras vardas ir pavardė, ką? Taigi, nauja pažintis tau neprošal. Aš - Nimora Yakoru. - ištiesė ranką.

Išsižiojau. Visai užmiršusi pyktį, spoksojau į jį neslėpdama nuostabos. Šitas degradas? Dizaineris? 

Mintyse prabėgo ištisos sąsajos. Tik tada prisiminiau, jog Ni~yos namai butų per brangūs net man. Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau?

Atitraukė ranką ir tarė:

-Batai sukurti pagal tavo plaukus. Jau seniai tave stebėjau, spėk kodėl prisidėjau prie komandos. 

Patylėjusi padėjau stiklinę priešais jį. 

-Atleisk, man jau laikas. - piktai ištariau ir palikau jį su savo mintimis. 

Vėl nebegalėjau pasitikėti savo jausmais. Man visai nė motais, kad jis garsus. Man labiau motais buvo tai, kad jis šnekėjo nuoširdžiai. 

Negalėjau patikėti, kad nusipirkau batus, pagamintus galvojant apie mane.

Pasakoja Sofi. Impulsyvi.

  Pabudusi ne iš karto supratau, kur esu. Kai pajutau, kad šalia yra dar kažkas, pramerkiau akis.

  Kambarys buvo gražus, prabangiai įrengtas. Lova milžiniška, labai patogi, patalynė raudono šilko. Šalia gulėjo Čarlzas, vis dar miegojo. Neprisiminiau, kaip ten atsiradau. Ryškiausi prisiminimai buvo jau po to, kai patekau į tą kambarį...

  Nežinojau, kaip man elgtis. Paprastai nemiegodavau su menkai pažįstamais vyrais. Išeiti, kol jis nepabudo ar pasilikti.? Tyliai susirinkusi plačiai po kambarį išmėtytus drabužius ir išėjusi jausčiausi kaip kekšė, kita vertus, pasilikusi nežinočiau, ką sakyti ir kaip elgtis.

  Vis dėlto pamėginau atsikelti. Stiprios rankos tvirčiau mane apsivijo.

  'Kažkur išsiruošei.?' sumurmėjo.

  'Ieškoti vonios.' šyptelėjusi pamelavau. Jis nenoriai mane paleido ir nuo spintelės paėmusi chalatą nužingsniavau į vonią.

  Kai grįžau Čarlzas jau buvo atsikėlęs, apsirengęs ir užsakęs pusryčius. Ant stalo garavo kava. Kilstelėjau antakius ir prisėdau šalia jo.

  Nežinojau ką galvoti apie save. Žmogus, sėdintis šalia, vertė mane elgtis impulsyviai ir neatsakingai. Nemėgau savęs tokios, bet tai buvo taip svaiginamai linksma, kad atleidau sau. 'Tik neaišku, ar tai ilgai tęsis.' pamaniau.

  Mėgavausi galbūt paskutinėmis minutėmis su juo.

  'Paprašiau, kad tau atneštų drabužių. Pamaniau, kad tikriausiai nenorėsi vilktis tais pačiais.' pasakė jis, kai į apartamentus įėjo moteris su krūva drabužių ir batų.

  'O tu supratingas.' pabučiavau jo skruostą ir nuėjau apžiūrėti drabužių. Visi jie buvo sukurti dizainerių. Išsirinkau trumpą melyną suknelę, priderinau batus ir nuėjau persirengti.

  Kai išėjau iš miegamojo jis kalbėjosi telefonu. Nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir, atrodė, liko patenkintas. Atsisveikino su pašnekovu ir apkabino mane.

  'Tau labai tinka.' pirštu nupiešė liniją ant mano pečių. 'Man ką tik skambino iš Niujorko... Privalau ten skristi.'

  Nusišypsojau. Juk to ir buvo galima tikėtis.

  'Gal tai kiek įžūloka, bet... Gal norėtum skristi kartu.?'

  Jo žodžiai akimirkai išmušė mane iš vėžių.

  'O ką ten veikčiau.?' paklausiau abejodama, ar jis tikrai to nori.

  'Na pagalvojau... Susipažintum su mano šeima, draugais... Gal pavyktų užmegzti naudingų pažinčių.'

  'Ir kaip gi tu mane pristatysi tiems savo draugams.?'

  Pasiūlymas atrodė viliojantis. Niujorke dar niekad nebuvau buvusi. O ir naujos pažintys su to miesto aukštumene būtų tikrai naudingos...

  Bet ne dėl to mano širdis daužėsi kaip išprotėjusi.

  'Dar klausi.?' nusistebėjo. 'Kaip savo merginą, savaime suprantama.'

  'Tai, sakai, aš jau tavo...?' sumurmėjau. 'Na, man reikės paskambinti sekretorei... Kiek laiko ketini laikyti mane pagrobęs.?'

  'Kokią savaitę.' patenkintas pasakė.

  'Pažiūrėsim...' pasakiau ir išėjau į kitą kambarį pakalbėti telefonu. Viską suderinau ir grįžau pas Čarlzą.

  Pamatęs mano veido išraišką jis plačiai nusišypsojo.

  'Išskrendam po šešių valandų.' 

Tuya part 9.

Einame mes, net dreba žemė.

Imu tavo ranką ir užmerkiu akis.

Mes skrendam ir  nesustojam.

* * *

Kitą rytą atsikėlusi atsiminiau vakarykštį įvykį. Papurčiusi galvą, numečiau tą mintį ir pakilau nueiti į vonią. 

Nusipraususi po dušu pagriebiau džiovintuvą, kad mano spalvoti plaukai greičiau išdžiūtų. Norėjau nueiti ir išsiaiškinti su tuo idiotu. 

Gal sau ir meluoju - vienintelė priežastis, kodėl planavau nueiti į jo namus, tai pasakyti, kad sutinku. Sutinku su viskuo, ką jis man pasiūlys. Buvau išsiilgusi artimo žmogaus, o pasitaikius tokiai progai negalėjau jos praleisti. Tvirtai nusprendžiau atsisakyti pykčio jam ir vėl mylėti.

Grįžusi į savo kambarį, griebiau telefoną ir radau vieną pranešimą. 

Yui rašė, kad šiandien visi norėtų nulėkti į tą patį klubą pašėlti, vietoj treniruotės. Šypsodamasi atrašiau jai, kad sutinku su jų pasiūlymu. Neprošal pašėlti. Išsiuntusi nuskubėjau išgerti kavos. Mąsčiau, kaip išsireikšti Ni~ya, kad šis nepratrūktų juokais. Puikiai supratau jo užmačias, kai jis mane vėl pabučiavo. Jaučiau jo aistrą man, gal net šiek tiek daugiau.

Apsirengusi savo mylimiausiais plėšytais džinsais, spalvotais kedais, maikute su užrašu Game Girl ir languotais marškiniais. Užsidėjusi akinius nuo saulės, griebiau kuprinę ir įjungusi ausines į savo iPod patraukiau į Ni~ya namus. 

Vakar išknisau visą butą, kol radau vonios šiukšliadėžėj ant pačio viršaus numestą lapelį su raudonu užrašu. Įsigijo butą visai netoli manęs. Vis dar nežinojau, kaip jis užsidirba tokiems dalykams.

Niūniuodama Far East Movement - Rocketeer, lėtu žingsniu praėjau kelias parduotuves. Viena jų patraukė mano dėmesį - už priekinio lango švytėjo batai. Mano svajonių batai. Sustojau ir dvejojau. 

Pažvelgusi į saviškius nusprendžiau, kad visai nieko būtų gauti naujus batus. Vitrinoje stovintys irgi buvo spalvoti, gal netgi ryškesni už manuosius. 

Nespėjusi pagalvoti, pajutau kojas žengiant į parduotuvę. 

Batų kaina - 8 000 yen'ų. Veidas apsiblausė.

Taip, turėjau tiek. Tačiau nebuvau išlaidus žmogus, nepirkdavau to, kas man atrodydavo nereikalinga. 

Paklausiau pardavėjo, kodėl jie tokie brangūs.

-Juk tai naujausias ir rečiausias Nimoru Yakora modelis. - papurkštavo jis, nusprendęs, kad aš neišmanėlė ir dar neturtinga. Išvaręs mane vėl grįžo prie darbo. 

Vėl pažiūrėjau į batus ir atsidusau. Vėl pradėjau eiti link Ni~ya namų. 

Sekiau adresą ir pagaliau radau tai, ko ieškojau. Tik nustebau, nes ten buvo ne butas, o dviaukštis namas.

Pravėrusi vartelius nužingsniavau prie durų. Nespėjus man jų pasiekti ir bent įsidrąsinti pabelsti, pamačiau lange kažką judant. Pasitraukusi atgal išvydau Ni~ya - pusnuogį ir glamonėjantį maždaug mano metų merginą. 

Kelias minutes stovėjau sustingusi, stebėdama šį kvailą vaizdą, kol nepajutau įniršio, kylančio viduje. 

Tas idiotas, tas kvailys mane apgavo. Nieko jis man nejautė. Jis tik tyčiojosi. Tyčiojosi iš visko, kas man brangu. Šią minutę neapkenčiau jo. 

Išbėgau atgal į gatvę. Nepakeliama mintis, kad taip lengvai jį praradau ir kad jis taip atsisakė manęs, privertė padaryti keistą dalyką. 

Atbėgau į tą pačią batų parduotuvę ir atkišau pardavėjui 8 000 yen'ų. Šis nustebęs, bet pakylėtas, kad kažkas nupirks batus, sudėjo juos į dėžutę ir atidavė man. Padėkojusi išėjau. 

Jutau ir apmaudą ir pergalę. 

Jei pergale pavadintum naujų batų pirkimą.