2011 m. lapkričio 4 d., penktadienis
Pasakoja Sofi. Vakarienė.
Dabar sėdėjau savo kabinete ir tvarkiau dokumentus. Buvau labai susikaupusi ir prašiau manęs netrukdyti, todėl suirzau, kai į kabineto duris pabeldė.
'Užeikite.' pasakiau, nepakeldama akių nuo popierių.
Išgirdau atsidarant duris, tada pajutau pažįstamą kvepalų aromatą.
'Ne.' pagalvojau. 'Negali būti.'
'Sveika, Sofi. Sutrukdžiau.?' prabilo taip gerai pažįstamas balsas.
'Labas Mišeli.' nenorom atsitraukiau nuo darbo ir sutikau jo žvilgsnį. 'Kaip praėjai pro sekretorę.?'
Jis atrodė nustebęs.
'Jos nėra. Sofi, jau devynios.'
Pažiūrėjau į laikrodį. Jis nemelavo. Tikriausiai neišgirdau, kaip sekretorė išėjo.
'Pamačiau, kad pas tave dega šviesa ir sumaniau užeiti.' nusišypsojo Mišelis. 'Tu tikriausiai išbadėjusi. Eime, pavaišinsiu tave vakariene.'
'Mišeli, gal geriau nereikia.' pasakiau vilkdamasi paltą.
Atsistojus ėmė šiek tiek svaigti galva.
'Tik pavalgykime. Šitiek laiko nesikalbėjome, tikriausiai tavo gyvenime visko tiek daug įvyko.'
Gerai jį pažinojau, todėl supratau, kad jis neatstos, jei negaus teigiamo atsakymo. Pasidaviau.
'Na gerai.'
Jis nusišypsojo ir atidarė man duris. Per triukšmingą vestibiulį išėjome į lauką, čia mūsų laukė juodas Mišelio limuzinas. Juo nuvažiavome iki restorano.
Mišelis man papasakojo apie savo verslą, planus. Jis ketino važiuoti į Didžiąją Britaniją, patikrinti ten rinkos.
'Gal nori važiuoti kartu.?' netikėtai paklausė.
Jeigu būčiau turėjusi ką nors burnoje, būčiau paspringusi.
'Ne, Mišeli, pats matei, kiek čia turiu darbo.' pamėginau išsisukti.
Kaip tik atnešė maistą, tad pokalbis trumpam nutrūko.
Atsipjoviau gabalėlį kepsnio. Vos jį sukramčiusi pajutau, kad man labai bloga.
'Atsiprašau.' sumurmėjau ir nulėkiau link tualeto.
Ėmė klaikia pykinti, vos spėjau užsidaryti kabinoje. Vos skrandžiui ištuštėjus pasijutau gerai. Prasiskalavau burną, dar kurį laiką pastovėjau prie veidrodžio. Įsitikinusi, kad jaučiuosi normaliai grįžau prie staliuko.
'Jau norėjau eiti tavęs ieškoti. Ar kas nors negerai.?' paklausė Mišelis.
'Manau man reikia į ligoninę.' pasakiau. 'Dėkui už vakarienę, atleisk, kad negalėjau pasilikti ilgiau.'
Nuėjau pasiimti palto. Bijojau, kad vėl pasidarys bloga, tad skubėjau. Mišelis pasivijo mane.
'Palauk, Sofi, kas yra.?'
'Nežinau.' pasakiau.
'Aš tave nuvešiu.'
Jis padėjo man apsivilkti paltą. Aš nesipriešinau. Limuzinu nuvažiavome iki ligoninės, ten mane iš karto priėmė, gydytojai buvo labai paslaugūs. Tam tikriausiai turėjo įtakos tai, kad jau kelerius metus aukojau tai ligoninei.
Atlikus tyrimus sėdėjau laukiamajame, šalia buvo Mišelis. Atrodė labiau susirūpinęs nei aš. Jis laikė mano ranką, nežinau, kodėl tam nesipriešinau.
Ne už ilgo prie mūsų priėjo seselė ir pakvietė mane užeiti į kabinetą.
Gydytojas buvo vidutinio amžiaus, net tokį vėlų vakarą buvo susikaupęs. Prisėdau ant minkštos kėdės.
'Panele Bertin, mes jau žinome, kas jums yra.'
2011 m. liepos 14 d., ketvirtadienis
Temporary luck. 3
Nenorėjau tikėti viskuo, ką mačiau.
Mane gąsdino mintis, kad galiu mirti štai čia, dabar, šitoj švarioje laiptinėje.
Man prireikė trumpam atsikvėpti ir atsiremti į sieną. Įkvėpusi kelis gurkšnius oro pasijutau geriau.
Pagaliau žvilgtelėjau į viršun kylančius laiptus. Atidžiai apžvelgusi situaciją, pastebėjau, kad kiekvienam aukšte turi būti po 3 butus. Norėjau kuo greičiau pasislėpti, tad peršokusi po 3 laiptus, pakilau į pirmo aukšto aikštelę.
Klibinau kiekvienas duris iš eilės, tačiau nė viena nepasidavė.
Beprotiškai bijojau aukščio, tad nusprendžiau nekilti aukščiau 3 aukšto.
Antrame aukšte jau troškau pasiduoti, bet kažkas galvoje pasiskundė, kad nepabandžiau 3 aukšto.
Gūžtelėjau ir pagalvojau - ei, ar turiu ką prarasti?
Lėtai lipau, kol prieš akis atsirado identiškos pirmiems trims aukštams durys. Paklibinau pirmas - nieko.
Paklibinau antras - nieko.
Įniršusi griebiau trečias, kai šios netikėtai atsidarė.
Šokiruota spoksojau į tamsą už šių durų. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Nesugebėjau suprasti - ar eiti pro jas ar ne.
Atsipeikėjusi nusipurčiau ir mano akis užkabino iš kitos durų pusės esančius raktus, įkištus tiesiai į rakto skylutę.
Prie raktų buvo prikabintas laiškas su užrašu "Kitiems."
Net nepagalvojusi griebiau laišką ir atplėšiau jį. Atsitūpiau tiesiai priešais duris ir įnikau skaityti.
2011 m. liepos 13 d., trečiadienis
Pasakoja Sofi. Kitaip.
Sučirškė durų skambutis. Įsisegiau auskarus su safyrais nuėjau pasitikti Šarlio.
Jam tiko naujasis kostiumas. Atrodė rimtesnis nei paprastai. Net rusvus plaukus buvo susišukavęs, o prie mėlynų akių priderinęs kaklaraištį. Pamatęs mane nutaisę keistą veido išraišką.
'Kas yra.?' paklausiau. Pasisukau į didžiulį veidrodį, viskas lyg ir buvo tvarkoje.
'Tiesiog... Dar niekada nemačiau tavęs tokios. Atrodai kaip mergina iš Holivudo.'
Nusijuokiau. Tada supratau, kad jis kalba rimtai.
'Ačiū, Šarli. Pats irgi neblogai atrodai.' mirktelėjau savo geriausiam draugui.
'Gal geriau važiuojam, kol nepersigalvojau. Jeigu visi ten bus tokie, kokius įsivaizduoju, bus klaikiai nuobodu.' sumurmėjo.
'Nustok. Ten bus nemokamo maisto ir gėrimų. Ir daug gražių vienišų merginų.'
Jis tik pavartė akis ir parodė, kad eičiau.
Naujuoju Lamborghini Monaką pasiekėme greitai. Mačiau, kad Šarliui patinka automobilis ir slapčia džiaugiausi.
Išlipus iš automobilio teko papozuoti keletui nuotraukų. Mano geriausias draugas labai nenorėjo, tačiau kantriai stovėjo šalia manęs, kol spragsėjo fotoaparatai. Tada įėjome į vidų ir įsiliejome į pobūvį. Čia buvo daug paryžiečių, Monako aukštuomenės atstovų ir politikų.
Draugiškai su visais bendravau, nebebuvo taip sunku šypsotis. Po gero pusvalandžio nuo atvažiavimo Šarlis kažkur dingo. Po kurio laiko pastebėjau jį su keliomis šviesiaplaukėmis.
'Jums labai tinka mėlyna.' išgirdau malonų vyrišką balsą.
'Dėkui.' pasisukau į nepažįstamąjį. Tai buvo aukštas tamsiaplaukis mėlynakis, maždaug dvidešimt penkerių vaikinas.
'Aš Nicolas Jarrois.'
'Sofi Bertin, labai malonu.' paspaudžiau jo ranką.
Likusią vakaro dalį praleidau su juo. Nicolas buvo atvykęs kelias dienas paviešėti Paryžiuje. Jis gyveno Monte Karle, turėjo ten kazino. Pasisiūliau aprodyti miestą ir Nicolas mielai sutiko. Pamaniau, kad turėti draugų Monte Karle visai neprošal.
Jis buvo linksmas, draugiškas ir, svarbiausia, paprastas. Toks, kokio man dabar labiausiai reikėjo. Žinoma, daugiau nei draugas jis man tikrai nebus - naujiems santykiams dar nebuvau pasiruošusi.
Svečiams pradėjus skirstytis atsisveikinau su Nicolas ir susiradau Šarlį. Susėdome į jo automobilį ir pajudėjome namo.
'Suprasiu, kad vakaras nusisekė.'
Jis tik nusišypsojo. Šįkart nusišypsoti galėjau ir aš.
2011 m. gegužės 31 d., antradienis
Temporary luck. 2
Jaučiausi pasimetusi. Drebėjau kaip epušės lapas, spoksodama į mašiną, iš kurios išlipau. Nežinau kaip, tačiau po kurio laiko sugebėjau atsistoti. Pragulėjau ant žemės, atrodė, visą amžinybę. Pažvelgusi į laikrodį supratau, jog šis įtaisas šiame prakeiktame mieste taip pat neveikia.
Iš mano telefono nebuvo jokios naudos, o kuprinę palikau automobilyje.
Be maisto ir vandens neišgyvensiu nė dviejų dienų. Beprotiškai bijojau eiti prie tos velnio mašinos, nors ir mačiau, kad padaras išlipo iš jos ir nuėjo savais keliais. Vargšas Narek.. Nemaniau, kad jam dar galima padėti.
Sukaupusi visą drąsą, pajudėjau link automobilio.
-Viskas bus gerai, Ami. Ten nieko nebus. Tikrai. Tu tik išsigalvoji. - kartojau sau, beeidama pro senus ir naujos automobilius.
Pasiekusi Narek "Hondą" kaip galėdama greičiau griebiau kuprinę.
Mašinos priekinės sėdynės buvo apaugusios grybais. Neturėjau laiko stebėtis, tad pasišlykštėjusi trenkiau automobilio dureles. Nuskubėjau atidaryti bagažinės ir ten radau krepšį, pilną maisto, vandens ir drabužių. Išmetusi Narek daiktus, pakilnojau ją - visai lengva, nešti galima.
Gal ir būčiau galėjusi bėgti iš šio miesto, tačiau nujaučiau, kad jei bent bandyčiau pasiekti miesto sienas, mirčiau. Vienintelis išsigelbėjimas - Princas. Kad ir kas jis bebūtų.
Prikandusi lūžą sumaniau, jog būtų visai neprošal turėti kokį nors ginklą. Pasiraususi bagažinėje radau tik gelžgalį, kuris buvo surūdijęs, bet džiaugiausi, kad bent turėjau kuo apsiginti.
Pažvelgiau į miesto pusę. Būtent tą akimirką švystelėjo mėlyna, ryški kaip diena, ugnis. Šis neaiškus reiškinys sklido iš vienintelio didelio pastato mieste - 13 -aukštų namo. Sekundę užmiršau visas baimes.
Mėlyna... gražu. Atrodo šilta.
Kaip greit viskas prasidėjo, taip greit ir pasibaigė. Vėl pasileidau bėgti, šį kartą pasukusi į keliuką, kuris vedė miestan.
Čia, kaip bebūtų keista, nebuvo nė vienos mašinos. Kelią supo medžių skraistės, negalėjau nesigerėti šiuo vaizdu. Saulė dar vos vos švietė. Mane gąsdino ta mintis, kad greitai turėsi bastytis visiškoje tamsoje.
Reikėjo susirasti slėptuvę, nes paranoja man diktavo baisiausius scenarijus, galinčius įvykti čia ir dabar.
Man nepatiko būti vienai.
Taip pat nepatiko ta keista tyla, vyraujanti kaip prakeiksmas. Girdėjau tik savo pačios žingsnius ir kvėpavimą.
Pagaliau atsivėrė vaizdas į modernaus miesto pastatus.
Stovėjau gal už 500 metrų nuo 13 aukštų namo ir tada.... tada vėl švystelėjo mėlyna ugnis.
Nežmoniškai išsigandau. Nebenorėjau eiti ten, kur viskas įvyko.
Pasukusi galvą pamačiau devynaukštį, visai netoli manęs. Pagauta tos pačios baimės nukurnėjau ten.
Viena akimi pastebėjau kai ką keisto - mėlynose ugnyse degė siluetas. Juodi plaukai plevėsavo ugnies sukeltame vėjuje.
Mažą dalį sekundės pamilau tą vaizdą. Bet blaiviam protui paėmus viršų susikoncentravau į durų išlaužimą.
Išspyrusi duris staigiai įbėgau į laiptinę, kad manęs niekas nepamatytų - ar tai būtų padaras, ar žmogus.
2011 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis
Pasakoja Sofi. Nauja pradžia.
Sėdėjome nedideliame jo dviejų kambarių bute ir, patogiai įsitaisę ant lovos, žiūrėjome filmus. Paskambinau jam vos grįžusi iš Niujorko. Per mane jis nenuėjo į paskaitas...
'Nedramatizuok taip. Tau dvidešimt vieneri. jei būtum septyniasdešimtmetė ir tau nuolat taip atsitiktų, tada galėtum skųstis. O dabar nustok verkšlent ir džiaukis gyvenimu.'
Štai dėl ko Šarlis buvo geriausias mano draugas. Jis visada priversdavo mane atsipeikėti.
'Žinai, tu teisus.' atsistojau, pasitaisiau drabužius. 'Ačiū tau. Eilinį kartą išgelbėjai man gyvybę.'
'Visada prašom.' nusišypsojo. 'Lieki skolinga man Lamborghini.' pamerkė akį.
Nusijuokiau ir išvažiavau namo. Ten greitai susiruošiau į darbą. Pakeliui į viešbutį paskambinau į automobilių saloną ir užsakiau naują raudoną Lamborghini. Gavau patvirtinimą, kad Šarlis šiandien ją gaus.
Savo kabinete pasikalbėjau su sekretore ir patarėjais. Buvau šiek tiek apleidusi viešbutį, tad dabar turėjau atsigriebti. Taip pat peržiūrėjau duomenis apie Čarlzo (buvo šlykštu mintyse tarti tą vardą) viešbutį. Jo atidarymas turėjo įvykti po mėnesio. Kai paklausiau, finansų patarėjas man atsakė, kad tam sutrukdyti galime užsiundę keletą tarnybų. Tame viešbutyje buvo nemažai silpnų vietų, Danielis pažadėjo, kad paskambins keletui savo pažįstamų.
Atsidėkodama pažadėjau pakelti jam algą. Tada susiradau skelbimą internete, kad tame pačiame rajone yra parduodamas naujos statybos visai nemažas viešbutis. Keletą minučių padvejojusi paskambinau duotu numeriu ir susitariau dėl pokalbio. Jau seniai svajojau išplėsti savo veiklą, tad kodėl nepasinaudojus tokia proga...?
Viešbutyje prabuvau iki vakaro. Nuovargio beveik nejaučiau, nors buvau nemigusi jau visą parą.
Aštuntą paskambino Šarlis.
'Tu beprotė.'
'Tada iškviesk man greitąją.'
'Nejuokinga. Naujas Lamborghini.? Rimtai.?'
'Žinai, kad nemėgstu likti skolinga...' sumurmėjau.
'Aš juokavau.'
'Klausyk. Nesiožiuok. Pasivažinėk kelias dienas. Jeigu vis vien jos nenorėsi, galėsi grąžinti man.'
'Beprotė...' pakartojo.
'Gali atsidėkoti rytoj nuvešdamas mane į pobūvį Monako ambasadoje.'
'Būtinai.' suburbėjo.
Visada jausdavausi nejaukiai, matydama, kad mano draugai gyvena gerokai prasčiau nei aš. O jie, vos tik aš pasisiūlydavau padėti, kategoriškai atsisakydavo. Dėl to apie finansus su jais beveik nekalbėdavome.
Puikiai įsivaizdavau kaip nepatogiai turėjo jaustis Šarlis, bet pamėginti privalėjau.
Grįžusi namo radau didžiulę sidabrinę dovanų dėžę perrištą raudonu kaspinu. Ant viršaus buvo laiškas nuo Čarlzo. Nė nepaliečiau dovanos ar laiško. Paprašiau tarnaitės nunešti tai atgal į paštą ir grąžinti siuntėjui.
Tą vakarą nuovargis mane įveikė anksti. Užmigau visiškai rami ir beveik laiminga.
2011 m. gegužės 16 d., pirmadienis
Temporary luck.
Spoksojau į prabėgančius laukus. Saulė vis dar tingėjo pasislėpti už debesų, todėl šviesa dengė žemę, vertė ją tviskėti visomis spalvomis.
Griebiau akinius nuo saulės ir užsidėjau juos ant nosies.
Nerimas.
Jis man neleido susitaikyti su tuo, kad pasileidau ieškoti draugės. Draugės, kuri sugebėjo girta paskambinti ir pareikšti, kad yra pakankamai drąsi pažvelgti į Uždraustąjį miestą. Tai pasakiusi padėjo ragelį. Savaime suprantama, nebeskambinau jai pasitikrinti, ar viskas gerai. O štai jau daugiau nei dvi savaitės iš jos nė vienos žinutės, skambučio ar šiaip garso.
Viskas prasidėjo nuo to, kad miestas, esantis šalies pakraštyje, sprogo. Bent jau taip aiškino Vyriausybė. Valdžia uždraudė net artintis prie jo, užtvėrė miestą 5 km spinduliu. Žmonės ėjo iš proto dėl šios taip akylai saugomos paslapties. Dauguma bandė patekti į jį, vieni dėl šeimos narių, kiti šiaip dėl nepaaiškinamo smalsumo. Mano susidomėjimas tuo miestu baigėsi po 5 minučių nuo pranešimo apie sprogimą, juk, vis dėlto, man buvo 8 metukai. Kai visuomenei pateikė versiją apie nuodingų medžiagų nuotekas, visi apleido šią temą ir miestas tapo vaiduokliu.
Keisčiausia tai, kad po 7 metų nuo pranešimo apie dujas, žmonės vėl pradėjo lankyti tą miestą. Kvailumo vedami jie visi dingo, nors žiniasklaida nieko apie tai neskelbė.
Dingus Mint, mano geriausiai draugei nuo darželio laikų, bandžiau susisiekti su jos šeima. Veltui, nes visi ją pamiršo po kelių įvykių, kurie nesikerta su dabartiniais įvykiais. Galiausiai pradėjau ieškoti informacijos apie Uždraustąjį miestą - tada atradau svetainę, kur buvo surašytos visų dingusiųjų pavardės. Nustebau pamačiusi, jog dingo ištisos šeimos. Tai tik dar labiau pažadino mano smalsumą.
Visiškai susirūpinusi dėl savo draugės, paskambinau jos vaikinui. Negalėjau skelbti apie jos dingimą policijai, kitaip mes gautume milžiniškas baudas už bandymą įsiveržti į Uždraustąjį Miestą.
O dabar, važiuodama su Narek į vietą, kur dingo Mint, jaučiu - nerimas. Tokio nerimo dar nesu patyrusi.
Jau žinojau, kodėl Mint nuvyko į tą prakeiktą miestą - ieškoti brolio. Be galo išsigandau pamačiusi jos brolio vardą ir pavardę sąraše.
-Ami, liko 2 kilometrai. - pranešė man Narek. Sutikau jo susirūpinusias akis per veidrodėlį. Linktelėjau vėl nusiimdama akinius. Kad ir kaip nemėgau šito vaikino, džiaugiausi, kad sutiko vykti ieškoti kartu. Be to, jis turėjo mašiną.
Iš įpročio pažvelgiau į telefoną. Ryšio nebuvo. Nustėrau - juk turėtų veikti. Gūžtelėjusi pakėliau galvą ir pamačiau draudžiamuosius ženklus.
Ir pilną... pilną autostradą sugedusių mašinų. Senų, naujų, sąmanotų, netgi apaugusių žolėmis. Narek sustabdė saviškę ir klausiamai atsisuko į mane. Staiga garsiai supypsėjo mano telefonas.
Griebiau jį ir išsižiojau.
Nėra ryšio, tačiau gavau suknistą žinutę.
Paspaudusi ją nuščiuvau.
Dream on
Bandžiau nudėti žvilgsniu vyrą, kuris stovėjo priešais mane, prie mano durų. Suspaudžiau kumštį, bandydama kontroliuoti savo emocijas.
‘Ko tu nori?‘ Piktai iškošiau, bandydama netrenkti jam, mano broliui.
Mano brolis buvo Dominikas Kobas ir šiuo metu, jis žvelgė į mane, akimis pilnomis liūdesio ir skausmo.
‘Peiton, man reik tavęs...‘
Sukandau dantis ir užsimerkiau, kad nepradėtų kristi ašaros iš mano akių.
‘Neskiesk, Domai. Ko iš tikrųjų tau reikia?‘ Stengiausi neparodyti, kaip jis mane veikia, būdamas čia, po tokio ilgo laiko...
Domas pasižiūrėjo į žemę ir garsiai nurijo seiles.
‘Pagalbos.‘ Jis tyliai sumurmėjo, kad net nebuvau tikra ar tikrai gerai išgirdau. Staiga, jis pakėlė akis ir galėjau puikiai matyti jo pervargusį veidą. Suspaudė širdį.
Atsikvėpiau, pasižiūrėdama į žemę.
‘Užeik...‘ Pasidaviau sau, nenorėdama žiūrėti, kaip mano brolis kenčia nuo nežinia ko, nors aš kentėjau daug daugiau nei jis...
Nepastebėjau, kaip atsiradome mano svetainėje ir sėdėjom vienas priešais kitą. Žvelgiau į Domą. Jis žvelgė atgal. Atrodė, kad jis niekur nebuvo dingęs. Užsimiršau, kad nemačiau jo tris, beveik keturis, metus. Žvelgiau į raukšles jo veide, juodus paakius ir mąsčiau, kas galėjo jį priversti taip prigesti. Prieš mums pasukant savais keliais, jis buvo toks... Gyvybingas, pilnas gyvenimo, o dabar, temačiau pervargusį žmogų, kuris nežinia su kokiais vėjo malūnais kovojo...
‘Na... Papasakok. Kokios pagalbos tau reikia?‘ Prakalbau, po nežinia kiek laiko.
Domas papurtė galvą ir pasižiūrėjo į savo rankas.
‘Reikia į vieno vyro pasąmonę pasodinti idėją...‘
Mano akys išsiplėtė ir aš nustojau kvėpuoti.
‘Jei tai pavyksta... Aš galėsiu grįžti į Valstijas... Pas Filipą ir Džeimsą.‘
Perbraukiau ranka per plaukus ir iškvėpiau orą, kurį laikiau.
‘Ir kodėl tu čia, pas mane? Kodėl tu visa tai pasakoji man?‘ Paklausiau, jausdama kylantį pyktį. Jis grįš į Valstijas, o aš vistiek turėsiu tupėti čia ir tikėtis, kad manęs nesuras ta prakeikta organizacija, kuriai aš ir Domas dirbom...
‘Tu taip pat galėsi grįžti namo...‘
Atrodė, kad laikas sustojo. Nebegalėjau kvėpuoti.
‘Ką..?‘ Iškosėjau, galvodama, kad ne taip išgirdau.
‘Peit... Tu taip pat galėsi grįžti namo.‘ Domo veidą papuošė maža šypsena.
Pasižiūrėjau pro langą. Žinojau, kodėl Domas atkeliavo pas mane. Mes tai buvom įvykdę. Mes buvom pasėję idėją... Mes žinojom, kad tai yra įmanoma...
Suspaudžiau kumščius, prisimindama visus košmarus, visą skausmą, kurį patyriau, ir mūsų išsiskyrimą.
Pasižiūrėjau į Domą ir pakilau nuo kėdės. Pajudėjau link lango.
‘Tu išprotėjai, Domai...‘ Sumurmėjau.
‘Tu nori, kad vėl atsitiktų tas pats, kas nutiko tada? Nori vėl praleist nežinia kiek metų Limbo būsenoje? Nori, prarast viską..?‘ Pažvelgiau į Domą. Jis stebėjo mane, bet tikriausiai puikiai žinojo, ką galiausiai pasakysiu.
‘Ar turi komandą?‘
Buvo tylu, kol stebėjau tamsą už lango.
‘Trūksta tik Įtikintojos...‘
Šyptelėjau sau. Jis visada taip elgėsi. Jis žinojo, kad mylėsiu jį amžinai, nesvarbu, kad ir ką jis bebūtų padaręs ir, kad ir kiek mes būtume kentėję... Jis žinojo, kad galų gale, aš vistiek sutiksiu.
Pasisukau į Domą ir nusišypsojau.
‘Leisk susikraut daiktus, broli...‘
~~~"~~~
Pažiūrėkite filmą "Inception". Gėris. <3
2011 m. gegužės 10 d., antradienis
Pasakoja Sofi. Pagaliau namo.
Užsisakiau pusryčius ir atsikėliau. Puikiai žinojau, ką dabar turiu daryti. Įsijungiau telefoną ir neišklausiusi praleistų dešimties žinučių, surinkau savo finansų patarėjo numerį.
'Laba diena, Danieli. Skambinu su skubiu prašymu. Man reikia sužinoti viską apie Čarlzo Kingo viešbutį Paryžiuje - silpnąsias ir stipriąsias puses, kada jis bus atidaromas ir panašius dalykus. Norėčiau rytoj po pietų gauti tą informaciją.'
Sulaukiau teigiamo atsakymo ir atsisveikinau. Iš karto paskambinau į oro uostą ir užsisakiau bilietus skrydžiui namo. Teks skristi ne privačiu lėktuvu, bet man tai nerūpėjo.
Gerą valandą praleidau naršydama internete, tada paskambinau Metui.
'Sveikas, Metai, čia Sofi. Skambinu atsiprašyti, kad vakar vakare buvau tokia neįdomi. Man labai labai gaila. Norėčiau šiandien ištaisyti tą klaidą. Eitum su manim į tos parodos atidarymą apie kurį vakar kalbėjom..?' žinojau, kad skamba dirbtinokai, bet Niujorke tai ganėtinai įprasta.
'Žinoma, Sofi. Su tavimi - visada.'
'Nuostabu. Paimsi mane trečią.?'
'Kaip pasakysi.' girdėjau entuziazmą jo balse.
Susitikimui ruošiausi kruopščiai. Apsivilkau atvirą mėlyną suknelę, ryškiai pasidažiau. Iš atspindžio veidrodyje spėjau, kad Metas nenusivils. Nutaisiau kerinčią šypseną ir pasitikau jį.
Plepėdami apie nereikšmingus dalykus važiavome link galerijos. Vos išlipome iš automobilio mus apsupo fotografai. Nusišypsojau objektyvams ir pabučiavau Meto skruostą. Tada abu įėjome į pastatą.
Pasivaikščiojome po parodą. Tai buvo modernizmo paroda, todėl man nebuvo itin įdomu. Tarp lankytojų mačiau nemažai žmonių iš vakarykščio pobūvio. Čia buvo ir Čarlzas, tačiau apsimečiau, kad jo nėra.
'Metai, man reikia pasikalbėti su Sofi. Dviese.' išgirdau balsą už nugaros.
Metas tuoj pat pasišalino.
'Sofi...' Čarlzas paėmė mano ranką. Nežiūrėdama į jį išsilaisvinau ir pasukau prie kito paveikslo.
'Mums reikia pasikalbėt. Išsiaiškinti...'
'Neturiu apie ką su tavimi kalbėtis.' nukirtau.
'Žinoma turi. Aš skolingas tau paaiškinimą. Ir atsiprašymą. Palikau tau krūvą žinučių, bet tikriausiai jų neišklausei.'
'Pasilaikyk savo pasiaiškinimus ir atsiprašymus kam nors kitam.' užmečiau akį į laikrodį ir pasukau ieškoti Meto.
Čarlzas pastojo man kelią ir suėmė už rankų.
Negalėjau į jį žiūrėti. Žinojau, kad jei pažvelgsiu į tas rudas akis, vėl jomis patikėsiu.
'Paleisk mane, Čarlzai.'
'Negaliu, Sofi. Man tavęs reikia.' sušnabždėjo.
Visa savo esybe troškau juo patikėti. Laimė, išlikau sąmoninga.
'Manau Nikolės tau reikia labiau.'
'Tu mane pakeitei. Su tavimi aš esu geresnis žmogus.'
Dabar jau pakėliau žvilgsnį iki jo akių.
'Aš buvau kvailė, kad su tavimi prasidėjau. Blogiausia tai, kad nuoširdžiai tikėjau, kad tu moki mylėti. Aš klydau.'
Jo rankos šiek tiek atsileido ir aš greitu žingsniu išėjau į gatvę. Pasigavau taksi ir nuvažiavau į viešbutį persirengti ir pasiimti daiktų.
Kai jau sėdėjau lėktuve, negalėjau sulaukti akimirkos, kol grįšiu į Prancūziją. Užsimerkiau ir iš visų jėgų stengiausi nusiraminti.
Tuya part 13. The happy end.
Juk sakiau, kad viskas bus gerai?
Sėdėjau atsirėmusi į Ni~ya kojas, spoksojau į šniokščiantį lietų. Ni~Ya, glostantis mano plaukus, kartu su Three Days Grace niūniavo:
What a wicked thing to do, to let me dream of you.
What a wicked thing to say, you never felt this way.
What a wicked thing to do, to make me dream of you.
It's strange what desire will make foolish people do.
2011 m. gegužės 6 d., penktadienis
Pasakoja Sofi. Linksmybės.
Jai dar nespėjus prabilti, supratau, kad kažkas bus.
'Čarlzai, galime pasikalbėti.?' žavingai nusišypsojo.
Nulydėjau juos susirūpinusiu žvilgsniu. Mačiau, kaip Čarlzas tarsi pakerėtas nuseka paskui ją į antrą aukštą. Nebesuvokiau, ką kalba mano pašnekovė.
'Atleisk, kad pertraukiu, bet gal gali pasakyti, kas ta mergina.?' nejučia ėmiau kalbėti prancūziškai. Laimė, ji taip pat mokėjo šią kalbą.
'Tai jo buvusioji. Nikolė.' sumurmėjo ji. 'Nemanau, kad gerai padarei jį išleidusi, nes...'
Likusios sakinio dalies nebegirdėjau, nes mintyse vardinau visus keiksmažodžius visomis kalbomis, kurias mokėjau.
'Atleisk.' sušnabždėjau ir tvirtu žingsniu ėmiau lipti laiptais.
Vieno miegamųjų durys buvo praviros. Už jų karštai bučiavosi Čarlzas ir Nikolė.
Jaučiau, kaip akyse kaupiasi pykčio ašaros. Negalėjau sau leisti būti apgailėtina, tad pakelta galva grįžau į vakarėlį. Greitai pasičiupau taurę kokteilio ir iš karto išgėriau. Pasiėmiau dar vieną. Toliau bendravau su svečiais, tarsi nieko nebūtų buvę.
Spėjau ištuštinti tris stiklines, kol tie du nulipo žemyn. Priėjau prie Čarlzo.
'Jeigu manai, kad gali mane šitaip žeminti, labai klysti.' sušnabždėjau jam. Tada išpyliau taurę mėlyno gėrimo ant baltų jo marškinių. 'Su gimtadieniu.!'
Priėjau prie vieno Čarlzo draugų. Tai buvo gražus aukštas šviesiaplaukis žaliaakis ir šiek tiek išgėręs vaikinas.
'Metai, man reikia tavo pagalbos.' švelniai pasakiau. Žinojau, kad sutiks. 'Viršuje rasi tris raudonus lagaminus. Nunešk juos žemyn, gerai.?'
'Žinoma.' nusišypsojo.
Po poros minučių jau buvo šalia su mano bagažu. Mečiau paskutinį neapykantos kupiną žvilgsnį į Čarlzą ir, įsikibusi Metui į parankę, išėjau iš to buto. Čarlzas bandė pasivyti mus, tačiau, kai išėjo į lauką, mes jau sėdėjome taksi.
Jeigu jis būtų mane pažinojęs, būtų supratęs, kad toks pažeminimas jam kainuos brangiai.
2011 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis
Tuya part 12.
2011 m. gegužės 3 d., antradienis
Pasakoja Sofi. Sveika atvykus į Niujorką.!
'Ką tu darai.?!' mintyse rėkiau ant savęs. 'Kvailė, kvailė, kvailė...'
Nuo kada aš pradėjau miegoti su menkai pažįstamais vyrais.? Ir nuo kada skraidau privačiais jų lėktuvais į tolimas šalis, kur nieko nepažįstu.?
Pati nesupratau, ką jaučiu. Vienu metu visko buvo per daug aprėpti.. Niršau ant savęs. Norėjau grįžti atgal į mylimą Paryžių. Ir pirmą kartą gyvenime klaikiai bijojau.
'Sveika atvykusi į Niujorką.' sumurmėjo Čarlzas, bučiuodamas mano kaklą.
Prisiverčiau šypsotis.
Iš lėktuvo įsėdome į juodą limuziną ir patraukėme link miesto.
'Atleisk, anksčiau tavęs neįspėjau, bet nenorėjau, kad nervintumeisi. Šiandien pas mane vakarėlis.' mirktelėjo Čarlzas.
'Kokia proga.?' apsimečiau maloniai nustebusia. Nieko nenorėjau labiau kaip griūti į lovą ir miegoti, miegoti, miegoti...
'Mano gimtadienio.' šypsodamasis laukė mano reakcijos.
Aš tik kilstelėjau antakį.
'Tu man nesakei, kad šiandien tavo gimtadienis.?'
'Argi tai svarbu.?'
'Leisk pagalvoti... Tai aišku, kad svarbu. Aš neturiu tau dovanos.' piktai išbėriau.
'Pačią geriausią dovaną man jau padovanojai.' sušnabždėjo ir pabučiavo mane.
Nuo jo bučinio suvirpėjau. Staiga prisiminiau, kodėl leidausi į visą šią beprotybę.
'Tai vis tiek nesąžininga.' nugalėta pasakiau.
'O kas tau sakė, kad aš sąžiningas.?' mirktelėjo.
Limuzinas sustojo prie didžiulio stiklinio pastato.Durininkas pasirūpino mūsų bagažu, o aš ir Čarlzas pakilome į aštuntąjį aukštą. Nespėjau nieko įsidėmėti. Čarlzas nuvedė mane į vieną iš miegamųjų.
'Atleisk, kad aš taip skubu, bet po valandos pradės rinktis svečiai, o tau tikriausiai reikės pasiruošti... Spintoje rasi drabužių, išsirink, kas patinka.' jis dar kartą mane pabučiavo ir paliko vieną.
Vos jam išėjus, kritau ant didžiulės lovos ir užsimerkiau. Net neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Nutildžiau visas mintis ir nuėjau į dušą. Po jo šiek tiek atsigavau ir peržvelgiau spintos turinį. Išsirinkau juodą nėriniuotą vakarinę suknelę. Mano stiliui ji buvo šiek tiek per daug atvira, bet kam tai rūpi.? Aš juk Niujorke.
Pasistengiau, kad nebūtų matyti nuovargio pėdsakų. Paryškinau akis, raudonai pasidažiau lūpas. Apačioje jau girdėjau balsus, tad skubėjau susitvarkyti plaukus. Pusę jų susisegiau, kitus palikau palaidus. Pati sau atrodžiau visai neblogai, tad apsiaviau Louboutin aukštakulnius ir išėjau iš kambario.
Priėjusi laiptus nustebau - pirmasis buto aukštas buvo pilnutėlis žmonių. Didžioji dalis jų pakėlė akis į mane, kai leidausi laiptais. Sutikau Čarlzo žvilgsnį, nusišypsojau.
Jaučiausi tarsi princesė, kai jis mane pasitiko laiptų papėdėje ir karštai pabučiavo į lūpas. Tik tolimame pasąmonės kampelyje tylutėlis balselis šnabždėjo, kad tokia laimė ilgai netruks.
2011 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis
Tuya part 11.
Pasodinęs priekyje, šalia savęs, atsisėdau į vairuotojo sėdynę.
2011 m. balandžio 19 d., antradienis
Makenzės istorija. Įskaudinti žmonės.
Stebėjau save veidrodyje. Buvau patenkinta savo nauja ševeliūra. Atrodžiau, kaip Makenzė. Tikroji Makenzė.
Mano plaukai buvo šviežiai nukirpti ir nudažyti. Dabar, vietoj ilgų, juodų garbanų, buvo pečių ilgio, tiesūs, iškarpyti plaukai. Priverčiau kirpėją nudažyti mano plaukus ryškiai raudonai. Man ta spalva puikiai tiko.
Liūdnai šyptelėjau.
‘Makenze..!‘
Išgirdau Kodį ir greitai nuskubėjau į pirmą aukštą. Įdomu, kaip jis sureaguos..?
‘Taip..?‘ Įėjau į virtuvę ir pasižiūrėjau į Kodį. Virtuvėje buvo ir kiti vaikinai. Visi išsižiojo.
‘Makenze..?‘ Oliveris iškosėjo.
Sumirksėjau akimis.
Vaikinai pasižiūrėjo vienas į kitą, o tada vėl į mane.
‘Kažko reikėjo..?‘ Lėtai paklausiau.
Kodis papurtė galvą.
‘Norėjau įsitikint, kad tu namie.‘
Linktelėjau galva.
‘Jei manęs reikės, tai būsiu pas save kambaryje.‘ Šyptelėjau ir palikau virtuvę. Nežinau kodėl, bet buvau laiminga...
Iš vaikinų pusės:
‘Šūdas...‘ Kodis susiėmė už galvos, kai buvo įsitikinęs, jog Makenzė jo neišgirs.
‘Ji atrodo vos ne taip pat, kaip atrodė prieš dingstant...‘ Lee sumurmėjo.
‘Uhh... Žinau, kad gadinu momentą ir t.t., bet jūs pamirštat vieną dalyką... Aš nebuvau čia, kai Makenzė dar nebuvo dingus.‘ Džona pradėjo.
‘Bet jei ji buvo tokia karšta tada, tai aš nesuvokiu... Kaip jūs leidot jai dingt..?‘
Visi pasižiūrėjo į Džoną.
‘Kodėl tu tik dabar apie tai užsiminei?‘
Visi nusijuokė, o Džona kvailai šyptelėjo.
‘Papasakokit visą istoriją nuo pradžių...‘
Visų veidai surimtėjo.
‘2 savitės prieš jai dingstant, ji pradėjo keistai elgtis. Iš mūsų spontaniškos, hiperaktyvios ir garsiakalbės vakarėlių liūtės pasidarė tyli, liūdna ir depresuota Makenzė. Ji buvo optimistė. Jai niekas negalėdavo sugadinti nuotaikos. Ji visada turėjo ką pasakyt. Jetau, ji buvo žmogus be kompleksų. Ji gyveno ta minute. Jai buvo nusispjaut ant visko...‘ Kodis lėtai kalbėjo. Ant jo veido matėsi liūdesys.
‘Ir vieną dieną, ji tapo zombis. Mes labai susirūpinom, bet ji tiesiog pasakė, kad jos senelė mirė ir ji liūdi. Taip buvo 2 savaites. Ir vieną dieną, ji tiesiog dingo nuo žemės paviršiaus. Jos tėvai buvo persigandę. Nors jiems nepatiko Kenzės gyvenimo būdas, jie ją mylėjo, o jos mažoji sesutė... Ji maldavo, kad grįžtų jos Enzė...‘ Kodis nutilo.
‘Kai mes kalbėjom su Kenzės tėvais ir paklausėm, ar tikrai jos senelė mirė, jie pasakė, kad jos senelė mirė, kai jai buvo šešeri. Kitos senelės ji nepažinojo, nes ši buvo mirus prieš jai gimstant.‘ Oliveris sumurmėjo.
‘Makenzė mums pamelavo ir mes iki šios dienos nežinom, kodėl ji taip pasielgė...‘
2011 m. balandžio 6 d., trečiadienis
Tuya part 10.
You’re my favourite movie
A thousand endings
You mean everything to me.
Staiga kažkas patapšnojo man per petį. Pasisukusi iškart pakeičiau veido išraišką. Ni~ya, nesupratęs, kas man yra, skubiu judesiu griebė man už rankos ir net nespėjus pasipriešinti nutempė prie staliuko, kurį prieš tai rodė Narek. Yui neprieštaravo, tik palinkėjo sėkmės, o aš ją persmeigiau žvilgsniu. Ir vėl užmiršau pasakyti, kad Ni~ya prisidirbo taip, kad niekad nebeatgaus malonės.