'Paaiškink man, kodėl visada pasirenku ne tuos, kuriuos reikėtų.?' sumurmėjau Šarliui.
Sėdėjome nedideliame jo dviejų kambarių bute ir, patogiai įsitaisę ant lovos, žiūrėjome filmus. Paskambinau jam vos grįžusi iš Niujorko. Per mane jis nenuėjo į paskaitas...
'Nedramatizuok taip. Tau dvidešimt vieneri. jei būtum septyniasdešimtmetė ir tau nuolat taip atsitiktų, tada galėtum skųstis. O dabar nustok verkšlent ir džiaukis gyvenimu.'
Štai dėl ko Šarlis buvo geriausias mano draugas. Jis visada priversdavo mane atsipeikėti.
'Žinai, tu teisus.' atsistojau, pasitaisiau drabužius. 'Ačiū tau. Eilinį kartą išgelbėjai man gyvybę.'
'Visada prašom.' nusišypsojo. 'Lieki skolinga man Lamborghini.' pamerkė akį.
Nusijuokiau ir išvažiavau namo. Ten greitai susiruošiau į darbą. Pakeliui į viešbutį paskambinau į automobilių saloną ir užsakiau naują raudoną Lamborghini. Gavau patvirtinimą, kad Šarlis šiandien ją gaus.
Savo kabinete pasikalbėjau su sekretore ir patarėjais. Buvau šiek tiek apleidusi viešbutį, tad dabar turėjau atsigriebti. Taip pat peržiūrėjau duomenis apie Čarlzo (buvo šlykštu mintyse tarti tą vardą) viešbutį. Jo atidarymas turėjo įvykti po mėnesio. Kai paklausiau, finansų patarėjas man atsakė, kad tam sutrukdyti galime užsiundę keletą tarnybų. Tame viešbutyje buvo nemažai silpnų vietų, Danielis pažadėjo, kad paskambins keletui savo pažįstamų.
Atsidėkodama pažadėjau pakelti jam algą. Tada susiradau skelbimą internete, kad tame pačiame rajone yra parduodamas naujos statybos visai nemažas viešbutis. Keletą minučių padvejojusi paskambinau duotu numeriu ir susitariau dėl pokalbio. Jau seniai svajojau išplėsti savo veiklą, tad kodėl nepasinaudojus tokia proga...?
Viešbutyje prabuvau iki vakaro. Nuovargio beveik nejaučiau, nors buvau nemigusi jau visą parą.
Aštuntą paskambino Šarlis.
'Tu beprotė.'
'Tada iškviesk man greitąją.'
'Nejuokinga. Naujas Lamborghini.? Rimtai.?'
'Žinai, kad nemėgstu likti skolinga...' sumurmėjau.
'Aš juokavau.'
'Klausyk. Nesiožiuok. Pasivažinėk kelias dienas. Jeigu vis vien jos nenorėsi, galėsi grąžinti man.'
'Beprotė...' pakartojo.
'Gali atsidėkoti rytoj nuvešdamas mane į pobūvį Monako ambasadoje.'
'Būtinai.' suburbėjo.
Visada jausdavausi nejaukiai, matydama, kad mano draugai gyvena gerokai prasčiau nei aš. O jie, vos tik aš pasisiūlydavau padėti, kategoriškai atsisakydavo. Dėl to apie finansus su jais beveik nekalbėdavome.
Puikiai įsivaizdavau kaip nepatogiai turėjo jaustis Šarlis, bet pamėginti privalėjau.
Grįžusi namo radau didžiulę sidabrinę dovanų dėžę perrištą raudonu kaspinu. Ant viršaus buvo laiškas nuo Čarlzo. Nė nepaliečiau dovanos ar laiško. Paprašiau tarnaitės nunešti tai atgal į paštą ir grąžinti siuntėjui.
Tą vakarą nuovargis mane įveikė anksti. Užmigau visiškai rami ir beveik laiminga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą