Bandžiau nudėti žvilgsniu vyrą, kuris stovėjo priešais mane, prie mano durų. Suspaudžiau kumštį, bandydama kontroliuoti savo emocijas.
‘Ko tu nori?‘ Piktai iškošiau, bandydama netrenkti jam, mano broliui.
Mano brolis buvo Dominikas Kobas ir šiuo metu, jis žvelgė į mane, akimis pilnomis liūdesio ir skausmo.
‘Peiton, man reik tavęs...‘
Sukandau dantis ir užsimerkiau, kad nepradėtų kristi ašaros iš mano akių.
‘Neskiesk, Domai. Ko iš tikrųjų tau reikia?‘ Stengiausi neparodyti, kaip jis mane veikia, būdamas čia, po tokio ilgo laiko...
Domas pasižiūrėjo į žemę ir garsiai nurijo seiles.
‘Pagalbos.‘ Jis tyliai sumurmėjo, kad net nebuvau tikra ar tikrai gerai išgirdau. Staiga, jis pakėlė akis ir galėjau puikiai matyti jo pervargusį veidą. Suspaudė širdį.
Atsikvėpiau, pasižiūrėdama į žemę.
‘Užeik...‘ Pasidaviau sau, nenorėdama žiūrėti, kaip mano brolis kenčia nuo nežinia ko, nors aš kentėjau daug daugiau nei jis...
Nepastebėjau, kaip atsiradome mano svetainėje ir sėdėjom vienas priešais kitą. Žvelgiau į Domą. Jis žvelgė atgal. Atrodė, kad jis niekur nebuvo dingęs. Užsimiršau, kad nemačiau jo tris, beveik keturis, metus. Žvelgiau į raukšles jo veide, juodus paakius ir mąsčiau, kas galėjo jį priversti taip prigesti. Prieš mums pasukant savais keliais, jis buvo toks... Gyvybingas, pilnas gyvenimo, o dabar, temačiau pervargusį žmogų, kuris nežinia su kokiais vėjo malūnais kovojo...
‘Na... Papasakok. Kokios pagalbos tau reikia?‘ Prakalbau, po nežinia kiek laiko.
Domas papurtė galvą ir pasižiūrėjo į savo rankas.
‘Reikia į vieno vyro pasąmonę pasodinti idėją...‘
Mano akys išsiplėtė ir aš nustojau kvėpuoti.
‘Jei tai pavyksta... Aš galėsiu grįžti į Valstijas... Pas Filipą ir Džeimsą.‘
Perbraukiau ranka per plaukus ir iškvėpiau orą, kurį laikiau.
‘Ir kodėl tu čia, pas mane? Kodėl tu visa tai pasakoji man?‘ Paklausiau, jausdama kylantį pyktį. Jis grįš į Valstijas, o aš vistiek turėsiu tupėti čia ir tikėtis, kad manęs nesuras ta prakeikta organizacija, kuriai aš ir Domas dirbom...
‘Tu taip pat galėsi grįžti namo...‘
Atrodė, kad laikas sustojo. Nebegalėjau kvėpuoti.
‘Ką..?‘ Iškosėjau, galvodama, kad ne taip išgirdau.
‘Peit... Tu taip pat galėsi grįžti namo.‘ Domo veidą papuošė maža šypsena.
Pasižiūrėjau pro langą. Žinojau, kodėl Domas atkeliavo pas mane. Mes tai buvom įvykdę. Mes buvom pasėję idėją... Mes žinojom, kad tai yra įmanoma...
Suspaudžiau kumščius, prisimindama visus košmarus, visą skausmą, kurį patyriau, ir mūsų išsiskyrimą.
Pasižiūrėjau į Domą ir pakilau nuo kėdės. Pajudėjau link lango.
‘Tu išprotėjai, Domai...‘ Sumurmėjau.
‘Tu nori, kad vėl atsitiktų tas pats, kas nutiko tada? Nori vėl praleist nežinia kiek metų Limbo būsenoje? Nori, prarast viską..?‘ Pažvelgiau į Domą. Jis stebėjo mane, bet tikriausiai puikiai žinojo, ką galiausiai pasakysiu.
‘Ar turi komandą?‘
Buvo tylu, kol stebėjau tamsą už lango.
‘Trūksta tik Įtikintojos...‘
Šyptelėjau sau. Jis visada taip elgėsi. Jis žinojo, kad mylėsiu jį amžinai, nesvarbu, kad ir ką jis bebūtų padaręs ir, kad ir kiek mes būtume kentėję... Jis žinojo, kad galų gale, aš vistiek sutiksiu.
Pasisukau į Domą ir nusišypsojau.
‘Leisk susikraut daiktus, broli...‘
~~~"~~~
Pažiūrėkite filmą "Inception". Gėris. <3
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą