Lėktuvui švelniai palietus žemę suvirpėjau. Čarlzas tvirčiau suspaudė mane savo glėbyje.
'Ką tu darai.?!' mintyse rėkiau ant savęs. 'Kvailė, kvailė, kvailė...'
Nuo kada aš pradėjau miegoti su menkai pažįstamais vyrais.? Ir nuo kada skraidau privačiais jų lėktuvais į tolimas šalis, kur nieko nepažįstu.?
Pati nesupratau, ką jaučiu. Vienu metu visko buvo per daug aprėpti.. Niršau ant savęs. Norėjau grįžti atgal į mylimą Paryžių. Ir pirmą kartą gyvenime klaikiai bijojau.
'Sveika atvykusi į Niujorką.' sumurmėjo Čarlzas, bučiuodamas mano kaklą.
Prisiverčiau šypsotis.
Iš lėktuvo įsėdome į juodą limuziną ir patraukėme link miesto.
'Atleisk, anksčiau tavęs neįspėjau, bet nenorėjau, kad nervintumeisi. Šiandien pas mane vakarėlis.' mirktelėjo Čarlzas.
'Kokia proga.?' apsimečiau maloniai nustebusia. Nieko nenorėjau labiau kaip griūti į lovą ir miegoti, miegoti, miegoti...
'Mano gimtadienio.' šypsodamasis laukė mano reakcijos.
Aš tik kilstelėjau antakį.
'Tu man nesakei, kad šiandien tavo gimtadienis.?'
'Argi tai svarbu.?'
'Leisk pagalvoti... Tai aišku, kad svarbu. Aš neturiu tau dovanos.' piktai išbėriau.
'Pačią geriausią dovaną man jau padovanojai.' sušnabždėjo ir pabučiavo mane.
Nuo jo bučinio suvirpėjau. Staiga prisiminiau, kodėl leidausi į visą šią beprotybę.
'Tai vis tiek nesąžininga.' nugalėta pasakiau.
'O kas tau sakė, kad aš sąžiningas.?' mirktelėjo.
Limuzinas sustojo prie didžiulio stiklinio pastato.Durininkas pasirūpino mūsų bagažu, o aš ir Čarlzas pakilome į aštuntąjį aukštą. Nespėjau nieko įsidėmėti. Čarlzas nuvedė mane į vieną iš miegamųjų.
'Atleisk, kad aš taip skubu, bet po valandos pradės rinktis svečiai, o tau tikriausiai reikės pasiruošti... Spintoje rasi drabužių, išsirink, kas patinka.' jis dar kartą mane pabučiavo ir paliko vieną.
Vos jam išėjus, kritau ant didžiulės lovos ir užsimerkiau. Net neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Nutildžiau visas mintis ir nuėjau į dušą. Po jo šiek tiek atsigavau ir peržvelgiau spintos turinį. Išsirinkau juodą nėriniuotą vakarinę suknelę. Mano stiliui ji buvo šiek tiek per daug atvira, bet kam tai rūpi.? Aš juk Niujorke.
Pasistengiau, kad nebūtų matyti nuovargio pėdsakų. Paryškinau akis, raudonai pasidažiau lūpas. Apačioje jau girdėjau balsus, tad skubėjau susitvarkyti plaukus. Pusę jų susisegiau, kitus palikau palaidus. Pati sau atrodžiau visai neblogai, tad apsiaviau Louboutin aukštakulnius ir išėjau iš kambario.
Priėjusi laiptus nustebau - pirmasis buto aukštas buvo pilnutėlis žmonių. Didžioji dalis jų pakėlė akis į mane, kai leidausi laiptais. Sutikau Čarlzo žvilgsnį, nusišypsojau.
Jaučiausi tarsi princesė, kai jis mane pasitiko laiptų papėdėje ir karštai pabučiavo į lūpas. Tik tolimame pasąmonės kampelyje tylutėlis balselis šnabždėjo, kad tokia laimė ilgai netruks.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą