Pabudau minkštoje viešbučio lovoje. Pagalvė buvo drėgna nuo ašarų. Vakar verkiau dėl to, kad buvau įskaudinta. Dėl to, kad buvau pakankamai kvaila, kad leisčiausi įskaudinama. Dėl to, kad jau ne pirmą kartą taip atsitiko.
Užsisakiau pusryčius ir atsikėliau. Puikiai žinojau, ką dabar turiu daryti. Įsijungiau telefoną ir neišklausiusi praleistų dešimties žinučių, surinkau savo finansų patarėjo numerį.
'Laba diena, Danieli. Skambinu su skubiu prašymu. Man reikia sužinoti viską apie Čarlzo Kingo viešbutį Paryžiuje - silpnąsias ir stipriąsias puses, kada jis bus atidaromas ir panašius dalykus. Norėčiau rytoj po pietų gauti tą informaciją.'
Sulaukiau teigiamo atsakymo ir atsisveikinau. Iš karto paskambinau į oro uostą ir užsisakiau bilietus skrydžiui namo. Teks skristi ne privačiu lėktuvu, bet man tai nerūpėjo.
Gerą valandą praleidau naršydama internete, tada paskambinau Metui.
'Sveikas, Metai, čia Sofi. Skambinu atsiprašyti, kad vakar vakare buvau tokia neįdomi. Man labai labai gaila. Norėčiau šiandien ištaisyti tą klaidą. Eitum su manim į tos parodos atidarymą apie kurį vakar kalbėjom..?' žinojau, kad skamba dirbtinokai, bet Niujorke tai ganėtinai įprasta.
'Žinoma, Sofi. Su tavimi - visada.'
'Nuostabu. Paimsi mane trečią.?'
'Kaip pasakysi.' girdėjau entuziazmą jo balse.
Susitikimui ruošiausi kruopščiai. Apsivilkau atvirą mėlyną suknelę, ryškiai pasidažiau. Iš atspindžio veidrodyje spėjau, kad Metas nenusivils. Nutaisiau kerinčią šypseną ir pasitikau jį.
Plepėdami apie nereikšmingus dalykus važiavome link galerijos. Vos išlipome iš automobilio mus apsupo fotografai. Nusišypsojau objektyvams ir pabučiavau Meto skruostą. Tada abu įėjome į pastatą.
Pasivaikščiojome po parodą. Tai buvo modernizmo paroda, todėl man nebuvo itin įdomu. Tarp lankytojų mačiau nemažai žmonių iš vakarykščio pobūvio. Čia buvo ir Čarlzas, tačiau apsimečiau, kad jo nėra.
'Metai, man reikia pasikalbėti su Sofi. Dviese.' išgirdau balsą už nugaros.
Metas tuoj pat pasišalino.
'Sofi...' Čarlzas paėmė mano ranką. Nežiūrėdama į jį išsilaisvinau ir pasukau prie kito paveikslo.
'Mums reikia pasikalbėt. Išsiaiškinti...'
'Neturiu apie ką su tavimi kalbėtis.' nukirtau.
'Žinoma turi. Aš skolingas tau paaiškinimą. Ir atsiprašymą. Palikau tau krūvą žinučių, bet tikriausiai jų neišklausei.'
'Pasilaikyk savo pasiaiškinimus ir atsiprašymus kam nors kitam.' užmečiau akį į laikrodį ir pasukau ieškoti Meto.
Čarlzas pastojo man kelią ir suėmė už rankų.
Negalėjau į jį žiūrėti. Žinojau, kad jei pažvelgsiu į tas rudas akis, vėl jomis patikėsiu.
'Paleisk mane, Čarlzai.'
'Negaliu, Sofi. Man tavęs reikia.' sušnabždėjo.
Visa savo esybe troškau juo patikėti. Laimė, išlikau sąmoninga.
'Manau Nikolės tau reikia labiau.'
'Tu mane pakeitei. Su tavimi aš esu geresnis žmogus.'
Dabar jau pakėliau žvilgsnį iki jo akių.
'Aš buvau kvailė, kad su tavimi prasidėjau. Blogiausia tai, kad nuoširdžiai tikėjau, kad tu moki mylėti. Aš klydau.'
Jo rankos šiek tiek atsileido ir aš greitu žingsniu išėjau į gatvę. Pasigavau taksi ir nuvažiavau į viešbutį persirengti ir pasiimti daiktų.
Kai jau sėdėjau lėktuve, negalėjau sulaukti akimirkos, kol grįšiu į Prancūziją. Užsimerkiau ir iš visų jėgų stengiausi nusiraminti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą