Temporary luck. 3

Nenorėjau tikėti viskuo, ką mačiau.
Mane gąsdino mintis, kad galiu mirti štai čia, dabar, šitoj švarioje laiptinėje.
Man prireikė trumpam atsikvėpti ir atsiremti į sieną. Įkvėpusi kelis gurkšnius oro pasijutau geriau.
Pagaliau žvilgtelėjau į viršun kylančius laiptus. Atidžiai apžvelgusi situaciją, pastebėjau, kad kiekvienam aukšte turi būti po 3 butus. Norėjau kuo greičiau pasislėpti, tad peršokusi po 3 laiptus, pakilau į pirmo aukšto aikštelę.
Klibinau kiekvienas duris iš eilės, tačiau nė viena nepasidavė.
Beprotiškai bijojau aukščio, tad nusprendžiau nekilti aukščiau 3 aukšto.
Antrame aukšte jau troškau pasiduoti, bet kažkas galvoje pasiskundė, kad nepabandžiau 3 aukšto.
Gūžtelėjau ir pagalvojau - ei, ar turiu ką prarasti?
Lėtai lipau, kol prieš akis atsirado identiškos pirmiems trims aukštams durys. Paklibinau pirmas - nieko.
Paklibinau antras - nieko.
Įniršusi griebiau trečias, kai šios netikėtai atsidarė.
Šokiruota spoksojau į tamsą už šių durų. Širdis daužėsi kaip pašėlusi.
Nesugebėjau suprasti - ar eiti pro jas ar ne.
Atsipeikėjusi nusipurčiau ir mano akis užkabino iš kitos durų pusės esančius raktus, įkištus tiesiai į rakto skylutę.
Prie raktų buvo prikabintas laiškas su užrašu "Kitiems."
Net nepagalvojusi griebiau laišką ir atplėšiau jį. Atsitūpiau tiesiai priešais duris ir įnikau skaityti.

Kaip matau, radai mano butą. 

Pasidarė įdomu, kaip jis galėjo matyti, kad radau tą kvailą butą. 

Man nėra įdomu, kiek jau laiko čia klajojate. Man tik svarbu, kad jūs turėtumėte kur apsistoti.

Taip pat, prašau, net nebandykite sužinoti, kas aš esu. Tai jums nereikalinga.

Iki to laiko, kol jūs perskaitysit laišką, manęs jau seniai nebus. 

Aš, kaip ir jūs, esu gaudytojas. Gaudau tą demonų išsvajotajį Princą. 

Jei esate naujas gaudytojas, ir nieko neišmanote apie šią vietą, prašome skaityti toliau. 

Jei esate senbuvis - praleiskite laišką, jums jo nereikės. Tiesiog naudokitės butu.

Gaudytojų taisyklės:

1. Dieną neikite laukan, jei nenorite pragaro. Naktį yra saugu.

2. Penktadieniais nekiškite nosies į lauką, nebent būtų butinybė. Sekmadieniais eikite į bunkerius po namais, nebent norite būti nušluoti nuo žemės paviršiaus.

3. Dėl maisto nesijaudinkite - demonai jo parūpina parduotuvėse, kad gaudytojai nemirtų per dvi savaites.

4. Tai, ką dabar parašysiu, turėtų jus išgąsdinti. 

Jei norite, kad pasaulis dingtų iš visatos - ieškokite Princo. Bet maldauju, jei esate geros širdies, pasiaukokite po dviejų savaičių, kaip ir visi kiti. 

5. Slėpkitės. 

Jūsų jau dingęs draugas, 

x.

Kodėl aš taip ir nujaučiau, kad man teks mirti? Arba galėčiau ieškoti Princo... 

Staiga laiško apačioje pamačiau dar vieną mažytį prierašą.

Princas kažkuo susijęs su mėlynomis ugnimis. 

Tai vakar mačiau Princą?  Tos mėlynos ugnys... 

Na, dabar bent jau žinau, kad dvi savaitės ir aš dingsiu. Be baimės puoliau tiesiai į butą, užtrenkdama paskui save duris.

Pasakoja Sofi. Kitaip.

  Vilkėjau melsvą šilkinę suknelę ir neapsisprendžiau kuriuos auskarus segtis.
  Sučirškė durų skambutis. Įsisegiau auskarus su safyrais nuėjau pasitikti Šarlio.
  Jam tiko naujasis kostiumas. Atrodė rimtesnis nei paprastai. Net rusvus plaukus buvo susišukavęs, o prie mėlynų akių priderinęs kaklaraištį. Pamatęs mane nutaisę keistą veido išraišką.
  'Kas yra.?' paklausiau. Pasisukau į didžiulį veidrodį, viskas lyg ir buvo tvarkoje.
  'Tiesiog... Dar niekada nemačiau tavęs tokios. Atrodai kaip mergina iš Holivudo.'
  Nusijuokiau. Tada supratau, kad jis kalba rimtai.
  'Ačiū, Šarli. Pats irgi neblogai atrodai.' mirktelėjau savo geriausiam draugui.
  'Gal geriau važiuojam, kol nepersigalvojau. Jeigu visi ten bus tokie, kokius įsivaizduoju, bus klaikiai nuobodu.' sumurmėjo.
  'Nustok. Ten bus nemokamo maisto ir gėrimų. Ir daug gražių vienišų merginų.'
  Jis tik pavartė akis ir parodė, kad eičiau.
  Naujuoju Lamborghini Monaką pasiekėme greitai. Mačiau, kad Šarliui patinka automobilis ir slapčia džiaugiausi.
  Išlipus iš automobilio teko papozuoti keletui nuotraukų. Mano geriausias draugas labai nenorėjo, tačiau kantriai stovėjo šalia manęs, kol spragsėjo fotoaparatai. Tada įėjome į vidų ir įsiliejome į pobūvį. Čia buvo daug paryžiečių, Monako aukštuomenės atstovų ir politikų.
  Draugiškai su visais bendravau, nebebuvo taip sunku šypsotis. Po gero pusvalandžio nuo atvažiavimo Šarlis kažkur dingo. Po kurio laiko pastebėjau jį su keliomis šviesiaplaukėmis.
  'Jums labai tinka mėlyna.' išgirdau malonų vyrišką balsą.
  'Dėkui.' pasisukau į nepažįstamąjį. Tai buvo aukštas tamsiaplaukis mėlynakis, maždaug dvidešimt penkerių vaikinas.
  'Aš Nicolas Jarrois.'
  'Sofi Bertin, labai malonu.' paspaudžiau jo ranką.
  Likusią vakaro dalį praleidau su juo. Nicolas buvo atvykęs kelias dienas paviešėti  Paryžiuje. Jis gyveno Monte Karle, turėjo ten kazino. Pasisiūliau aprodyti miestą ir Nicolas mielai sutiko. Pamaniau, kad turėti draugų Monte Karle visai neprošal.
  Jis buvo linksmas, draugiškas ir, svarbiausia, paprastas. Toks, kokio man dabar labiausiai reikėjo. Žinoma, daugiau nei draugas jis man tikrai nebus - naujiems santykiams dar nebuvau pasiruošusi.
  Svečiams pradėjus skirstytis atsisveikinau su Nicolas ir susiradau Šarlį. Susėdome į jo automobilį ir pajudėjome namo.
  'Suprasiu, kad vakaras nusisekė.'
  Jis tik nusišypsojo. Šįkart nusišypsoti galėjau ir aš.