Temporary luck. 2

Jaučiausi pasimetusi. Drebėjau kaip epušės lapas, spoksodama į mašiną, iš kurios išlipau. Nežinau kaip, tačiau po kurio laiko sugebėjau atsistoti. Pragulėjau ant žemės, atrodė, visą amžinybę. Pažvelgusi į laikrodį supratau, jog šis įtaisas šiame prakeiktame mieste taip pat neveikia.
Iš mano telefono nebuvo jokios naudos, o kuprinę palikau automobilyje.
Be maisto ir vandens neišgyvensiu nė dviejų dienų. Beprotiškai bijojau eiti prie tos velnio mašinos, nors ir mačiau, kad padaras išlipo iš jos ir nuėjo savais keliais. Vargšas Narek.. Nemaniau, kad jam dar galima padėti.
Sukaupusi visą drąsą, pajudėjau link automobilio.
-Viskas bus gerai, Ami. Ten nieko nebus. Tikrai. Tu tik išsigalvoji. - kartojau sau, beeidama pro senus ir naujos automobilius.
Pasiekusi Narek "Hondą"  kaip galėdama greičiau griebiau kuprinę.
Mašinos priekinės sėdynės buvo apaugusios grybais. Neturėjau laiko stebėtis, tad pasišlykštėjusi trenkiau automobilio dureles. Nuskubėjau atidaryti bagažinės ir ten radau krepšį, pilną maisto, vandens ir drabužių. Išmetusi Narek daiktus, pakilnojau ją - visai lengva, nešti galima.
Gal ir būčiau galėjusi bėgti iš šio miesto, tačiau nujaučiau, kad jei bent bandyčiau pasiekti miesto sienas, mirčiau. Vienintelis išsigelbėjimas - Princas. Kad ir kas jis bebūtų.
Prikandusi lūžą sumaniau, jog būtų visai neprošal turėti kokį nors ginklą. Pasiraususi bagažinėje radau tik gelžgalį, kuris buvo surūdijęs, bet džiaugiausi, kad bent turėjau kuo apsiginti.
Pažvelgiau į miesto pusę. Būtent tą akimirką švystelėjo mėlyna, ryški kaip diena, ugnis. Šis neaiškus reiškinys sklido iš vienintelio didelio pastato mieste - 13 -aukštų namo. Sekundę užmiršau visas baimes.
Mėlyna... gražu. Atrodo šilta.
Kaip greit viskas prasidėjo, taip greit ir pasibaigė. Vėl pasileidau bėgti, šį kartą pasukusi į keliuką, kuris vedė miestan.
Čia, kaip bebūtų keista, nebuvo nė vienos mašinos. Kelią supo medžių skraistės, negalėjau nesigerėti šiuo vaizdu. Saulė dar vos vos švietė. Mane gąsdino ta mintis, kad greitai turėsi bastytis visiškoje tamsoje.
Reikėjo susirasti slėptuvę, nes paranoja man diktavo baisiausius scenarijus, galinčius įvykti čia ir dabar.
Man nepatiko būti vienai.
Taip pat nepatiko ta keista tyla, vyraujanti kaip prakeiksmas. Girdėjau tik savo pačios žingsnius ir kvėpavimą.
Pagaliau atsivėrė vaizdas į modernaus miesto pastatus.
Stovėjau gal už 500 metrų nuo 13 aukštų namo ir tada.... tada vėl švystelėjo mėlyna ugnis.
Nežmoniškai išsigandau. Nebenorėjau eiti ten, kur viskas įvyko.
Pasukusi galvą pamačiau devynaukštį, visai netoli manęs. Pagauta tos pačios baimės nukurnėjau ten.
Viena akimi pastebėjau kai ką keisto - mėlynose ugnyse degė siluetas. Juodi plaukai plevėsavo ugnies sukeltame vėjuje.
Mažą dalį sekundės pamilau tą vaizdą. Bet blaiviam protui paėmus viršų susikoncentravau į durų išlaužimą.
Išspyrusi duris staigiai įbėgau į laiptinę, kad manęs niekas nepamatytų - ar tai būtų padaras, ar žmogus.

Pasakoja Sofi. Nauja pradžia.

  'Paaiškink man, kodėl visada pasirenku ne tuos, kuriuos reikėtų.?' sumurmėjau Šarliui.
  Sėdėjome nedideliame jo dviejų kambarių bute ir, patogiai įsitaisę ant lovos, žiūrėjome filmus. Paskambinau jam vos grįžusi iš Niujorko. Per mane jis nenuėjo į paskaitas...
  'Nedramatizuok taip. Tau dvidešimt vieneri. jei būtum septyniasdešimtmetė ir tau nuolat taip atsitiktų, tada galėtum skųstis. O dabar nustok verkšlent ir džiaukis gyvenimu.'
  Štai dėl ko Šarlis buvo geriausias mano draugas. Jis visada priversdavo mane atsipeikėti.
  'Žinai, tu teisus.' atsistojau, pasitaisiau drabužius. 'Ačiū tau. Eilinį kartą išgelbėjai man gyvybę.'
  'Visada prašom.' nusišypsojo. 'Lieki skolinga man Lamborghini.' pamerkė akį.
  Nusijuokiau ir išvažiavau namo. Ten greitai susiruošiau į darbą. Pakeliui į viešbutį paskambinau į automobilių saloną ir užsakiau naują raudoną Lamborghini. Gavau patvirtinimą, kad Šarlis šiandien ją gaus.
  Savo kabinete pasikalbėjau su sekretore ir patarėjais. Buvau šiek tiek apleidusi viešbutį, tad dabar turėjau atsigriebti. Taip pat peržiūrėjau duomenis apie Čarlzo (buvo šlykštu mintyse tarti tą vardą) viešbutį. Jo atidarymas turėjo įvykti po mėnesio. Kai paklausiau, finansų patarėjas man atsakė, kad tam sutrukdyti galime užsiundę keletą tarnybų. Tame viešbutyje buvo nemažai silpnų vietų, Danielis pažadėjo, kad paskambins keletui savo pažįstamų.
  Atsidėkodama pažadėjau pakelti jam algą. Tada susiradau skelbimą internete, kad tame pačiame rajone yra parduodamas naujos statybos visai nemažas viešbutis. Keletą minučių padvejojusi paskambinau duotu numeriu ir susitariau dėl pokalbio. Jau seniai svajojau išplėsti savo veiklą, tad kodėl nepasinaudojus tokia proga...?
  Viešbutyje prabuvau iki vakaro. Nuovargio beveik nejaučiau, nors buvau nemigusi jau visą parą.
  Aštuntą paskambino Šarlis.
  'Tu beprotė.'
  'Tada iškviesk man greitąją.'
  'Nejuokinga. Naujas Lamborghini.? Rimtai.?'
  'Žinai, kad nemėgstu likti skolinga...' sumurmėjau.
  'Aš juokavau.'
  'Klausyk. Nesiožiuok. Pasivažinėk kelias dienas. Jeigu vis vien jos nenorėsi, galėsi grąžinti man.'
  'Beprotė...' pakartojo.
  'Gali atsidėkoti rytoj nuvešdamas mane į pobūvį Monako ambasadoje.'
  'Būtinai.' suburbėjo.
  Visada jausdavausi nejaukiai, matydama, kad mano draugai gyvena gerokai prasčiau nei aš. O jie, vos tik aš pasisiūlydavau padėti, kategoriškai atsisakydavo. Dėl to apie finansus su jais beveik nekalbėdavome.
  Puikiai įsivaizdavau kaip nepatogiai turėjo jaustis Šarlis, bet pamėginti privalėjau.
  Grįžusi namo radau didžiulę sidabrinę dovanų dėžę perrištą raudonu kaspinu. Ant viršaus buvo laiškas nuo Čarlzo. Nė nepaliečiau dovanos ar laiško. Paprašiau tarnaitės nunešti tai atgal į paštą ir grąžinti siuntėjui.
  Tą vakarą nuovargis mane įveikė anksti. Užmigau visiškai rami ir beveik laiminga.

Temporary luck.

Spoksojau į prabėgančius laukus. Saulė vis dar tingėjo pasislėpti už debesų, todėl šviesa dengė žemę, vertė ją tviskėti visomis spalvomis.
Griebiau akinius nuo saulės ir užsidėjau juos ant nosies.
Nerimas.
Jis man neleido susitaikyti su tuo, kad pasileidau ieškoti draugės. Draugės, kuri sugebėjo girta paskambinti ir pareikšti, kad yra pakankamai drąsi pažvelgti į Uždraustąjį miestą. Tai pasakiusi padėjo ragelį. Savaime suprantama, nebeskambinau jai pasitikrinti, ar viskas gerai. O štai jau daugiau nei dvi savaitės iš jos nė vienos žinutės, skambučio ar šiaip garso.
Viskas prasidėjo nuo to, kad miestas, esantis šalies pakraštyje, sprogo. Bent jau taip aiškino Vyriausybė. Valdžia uždraudė net artintis prie jo, užtvėrė miestą 5 km spinduliu. Žmonės ėjo iš proto dėl šios taip akylai saugomos paslapties. Dauguma bandė patekti į jį, vieni dėl šeimos narių, kiti šiaip dėl nepaaiškinamo smalsumo. Mano susidomėjimas tuo miestu baigėsi po 5 minučių nuo pranešimo apie sprogimą, juk, vis dėlto, man buvo 8 metukai. Kai visuomenei pateikė versiją apie nuodingų medžiagų nuotekas, visi apleido šią temą ir miestas tapo vaiduokliu.
Keisčiausia tai, kad po 7 metų nuo pranešimo apie dujas, žmonės vėl pradėjo lankyti tą miestą. Kvailumo vedami jie visi dingo, nors žiniasklaida nieko apie tai neskelbė.
Dingus Mint, mano geriausiai draugei nuo darželio laikų, bandžiau susisiekti su jos šeima. Veltui, nes visi ją pamiršo po kelių įvykių, kurie nesikerta su dabartiniais įvykiais. Galiausiai pradėjau ieškoti informacijos apie Uždraustąjį miestą - tada atradau svetainę, kur buvo surašytos visų dingusiųjų pavardės. Nustebau pamačiusi, jog dingo ištisos šeimos. Tai tik dar labiau pažadino mano smalsumą.
Visiškai susirūpinusi dėl savo draugės, paskambinau jos vaikinui. Negalėjau skelbti apie jos dingimą policijai, kitaip mes gautume milžiniškas baudas už bandymą įsiveržti į Uždraustąjį Miestą.
O dabar, važiuodama su Narek į vietą, kur dingo Mint, jaučiu - nerimas. Tokio nerimo dar nesu patyrusi.
Jau žinojau, kodėl Mint nuvyko į tą prakeiktą miestą - ieškoti brolio. Be galo išsigandau pamačiusi jos brolio vardą ir pavardę sąraše.
-Ami, liko 2 kilometrai. - pranešė man Narek. Sutikau jo susirūpinusias akis per veidrodėlį. Linktelėjau vėl nusiimdama akinius. Kad ir kaip nemėgau šito vaikino, džiaugiausi, kad sutiko vykti ieškoti kartu. Be to, jis turėjo mašiną.
Iš įpročio pažvelgiau į telefoną. Ryšio nebuvo. Nustėrau - juk turėtų veikti. Gūžtelėjusi pakėliau galvą ir pamačiau draudžiamuosius ženklus.
Ir pilną... pilną autostradą sugedusių mašinų. Senų, naujų, sąmanotų, netgi apaugusių žolėmis. Narek sustabdė saviškę ir klausiamai atsisuko į mane. Staiga garsiai supypsėjo mano telefonas.
Griebiau jį ir išsižiojau.
Nėra ryšio, tačiau gavau suknistą žinutę.
Paspaudusi ją nuščiuvau.

"Sveika atvykusi, Ami. Mes laukėme tavęs."

Sustingusi skaičiau ir skaičiau tuos pačius du sakinius. Sveika atvykusi? Numeris nežinomas. Pabandžiau skambinti, tačiau man buvo pasakyta, jog esu už ryšio zonos ribų. 

-Narek... - pradėjau, bet sustojau, nes jis sėdėjo ir žvelgė tolyn. Atrodė užsisvajojęs. 

-Ei, Narek, aš kalbu su tavim, kas yra? 

Jokio atsakymo. Nė krust. Atrodė, nekvėpuoja. 

Susierzinau. 

-Atsakyk, kai klausiu. - pagriebiau jį už peties.

Tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida. 

Lėtai atsisukantis Narek veidas atrodė, lyg būtų atskirtas nuo kūno. Ne... Tai nebuvo tas pats Narek.. Tas kažkas  nusišypsojo. Veidas buvo perkreiptas, akys įsmeigtos į maniškes. Vyzdžiai išsiplėtę. 

Atitraukiau ranką ir prisispaudžiau prie atlošo. 

-Sveika.... atvykusi... -švokštė demoniškas balsas, sklindantis iš Narek lūpų. - Į Mirties miestą! 

Pratrūkęs kvatoti privertė mano kūną drebėti iš baimės. Persigandusi, įbaiminta nebegalėjau krutėti. Tada pamačiau padarus. Jie skraidžiojo aplinkui Narek kūną, susitelkdami prie galvos, nelyginant musės. "Kas tai?" paklausiau savęs. Atrodė lyg būtų maži kačiukai, bet buvo šlykštūs, netgi koktūs stebėti. Narek, arba padaras, nusisuko ir sėdėjo toliau.

-Taisyklė...viena... Padedi sugauti... Princą, mes tave išleidžiame gyvą. - sugriaudėjo Narek lūpos. - Eik. Turi... 2 savaites...

Burna išdžiuvo. Princą? Kokį?

Pagaliau pajutau, kad galiu judėti ir valdoma nežmoniškos baimės išvirtau iš automobilio. Bėgau automagistrale į priekį, nenorėjau sustoti. 

Kritau ant žemės ir pasilikau taip gulėti. Verkiau. Kodėl aš čia važiavau? Turiu bėgti. Rasti išėjimą. 

Negaliu čia pasilikti.

Dream on

Bandžiau nudėti žvilgsniu vyrą, kuris stovėjo priešais mane, prie mano durų. Suspaudžiau kumštį, bandydama kontroliuoti savo emocijas.

‘Ko tu nori?‘ Piktai iškošiau, bandydama netrenkti jam, mano broliui.

Mano brolis buvo Dominikas Kobas ir šiuo metu, jis žvelgė į mane, akimis pilnomis liūdesio ir skausmo.

‘Peiton, man reik tavęs...‘

Sukandau dantis ir užsimerkiau, kad nepradėtų kristi ašaros iš mano akių.

‘Neskiesk, Domai. Ko iš tikrųjų tau reikia?‘ Stengiausi neparodyti, kaip jis mane veikia, būdamas čia, po tokio ilgo laiko...

Domas pasižiūrėjo į žemę ir garsiai nurijo seiles.

‘Pagalbos.‘ Jis tyliai sumurmėjo, kad net nebuvau tikra ar tikrai gerai išgirdau. Staiga, jis pakėlė akis ir galėjau puikiai matyti jo pervargusį veidą. Suspaudė širdį.

Atsikvėpiau, pasižiūrėdama į žemę.

‘Užeik...‘ Pasidaviau sau, nenorėdama žiūrėti, kaip mano brolis kenčia nuo nežinia ko, nors aš kentėjau daug daugiau nei jis...

Nepastebėjau, kaip atsiradome mano svetainėje ir sėdėjom vienas priešais kitą. Žvelgiau į Domą. Jis žvelgė atgal. Atrodė, kad jis niekur nebuvo dingęs. Užsimiršau, kad nemačiau jo tris, beveik keturis, metus. Žvelgiau į raukšles jo veide, juodus paakius ir mąsčiau, kas galėjo jį priversti taip prigesti. Prieš mums pasukant savais keliais, jis buvo toks... Gyvybingas, pilnas gyvenimo, o dabar, temačiau pervargusį žmogų, kuris nežinia su kokiais vėjo malūnais kovojo...

‘Na... Papasakok. Kokios pagalbos tau reikia?‘ Prakalbau, po nežinia kiek laiko.

Domas papurtė galvą ir pasižiūrėjo į savo rankas.

‘Reikia į vieno vyro pasąmonę pasodinti idėją...‘

Mano akys išsiplėtė ir aš nustojau kvėpuoti.

‘Jei tai pavyksta... Aš galėsiu grįžti į Valstijas... Pas Filipą ir Džeimsą.‘

Perbraukiau ranka per plaukus ir iškvėpiau orą, kurį laikiau.

‘Ir kodėl tu čia, pas mane? Kodėl tu visa tai pasakoji man?‘ Paklausiau, jausdama kylantį pyktį. Jis grįš į Valstijas, o aš vistiek turėsiu tupėti čia ir tikėtis, kad manęs nesuras ta prakeikta organizacija, kuriai aš ir Domas dirbom...

‘Tu taip pat galėsi grįžti namo...‘

Atrodė, kad laikas sustojo. Nebegalėjau kvėpuoti.

‘Ką..?‘ Iškosėjau, galvodama, kad ne taip išgirdau.

‘Peit... Tu taip pat galėsi grįžti namo.‘ Domo veidą papuošė maža šypsena.

Pasižiūrėjau pro langą. Žinojau, kodėl Domas atkeliavo pas mane. Mes tai buvom įvykdę. Mes buvom pasėję idėją... Mes žinojom, kad tai yra įmanoma...

Suspaudžiau kumščius, prisimindama visus košmarus, visą skausmą, kurį patyriau, ir mūsų išsiskyrimą.

Pasižiūrėjau į Domą ir pakilau nuo kėdės. Pajudėjau link lango.

‘Tu išprotėjai, Domai...‘ Sumurmėjau.

‘Tu nori, kad vėl atsitiktų tas pats, kas nutiko tada? Nori vėl praleist nežinia kiek metų Limbo būsenoje? Nori, prarast viską..?‘ Pažvelgiau į Domą. Jis stebėjo mane, bet tikriausiai puikiai žinojo, ką galiausiai pasakysiu.

‘Ar turi komandą?‘

Buvo tylu, kol stebėjau tamsą už lango.

‘Trūksta tik Įtikintojos...‘

Šyptelėjau sau. Jis visada taip elgėsi. Jis žinojo, kad mylėsiu jį amžinai, nesvarbu, kad ir ką jis bebūtų padaręs ir, kad ir kiek mes būtume kentėję... Jis žinojo, kad galų gale, aš vistiek sutiksiu.

Pasisukau į Domą ir nusišypsojau.

‘Leisk susikraut daiktus, broli...‘

~~~"~~~

Pažiūrėkite filmą "Inception". Gėris. <3

Pasakoja Sofi. Pagaliau namo.

Pabudau minkštoje viešbučio lovoje. Pagalvė buvo drėgna nuo ašarų. Vakar verkiau dėl to, kad buvau įskaudinta. Dėl to, kad buvau pakankamai kvaila, kad leisčiausi įskaudinama. Dėl to, kad jau ne pirmą kartą taip atsitiko.
Užsisakiau pusryčius ir atsikėliau. Puikiai žinojau, ką dabar turiu daryti. Įsijungiau telefoną ir neišklausiusi praleistų dešimties žinučių, surinkau savo finansų patarėjo numerį.
'Laba diena, Danieli. Skambinu su skubiu prašymu. Man reikia sužinoti viską apie Čarlzo Kingo viešbutį Paryžiuje - silpnąsias ir stipriąsias puses, kada jis bus atidaromas ir panašius dalykus. Norėčiau rytoj po pietų gauti tą informaciją.'
Sulaukiau teigiamo atsakymo ir atsisveikinau. Iš karto paskambinau į oro uostą ir užsisakiau bilietus skrydžiui namo. Teks skristi ne privačiu lėktuvu, bet man tai nerūpėjo.
Gerą valandą praleidau naršydama internete, tada paskambinau Metui.
'Sveikas, Metai, čia Sofi. Skambinu atsiprašyti, kad vakar vakare buvau tokia neįdomi. Man labai labai gaila. Norėčiau šiandien ištaisyti tą klaidą. Eitum su manim į tos parodos atidarymą apie kurį vakar kalbėjom..?' žinojau, kad skamba dirbtinokai, bet Niujorke tai ganėtinai įprasta.
'Žinoma, Sofi. Su tavimi - visada.'
'Nuostabu. Paimsi mane trečią.?'
'Kaip pasakysi.' girdėjau entuziazmą jo balse.
Susitikimui ruošiausi kruopščiai. Apsivilkau atvirą mėlyną suknelę, ryškiai pasidažiau. Iš atspindžio veidrodyje spėjau, kad Metas nenusivils. Nutaisiau kerinčią šypseną ir pasitikau jį.
Plepėdami apie nereikšmingus dalykus važiavome link galerijos. Vos išlipome iš automobilio mus apsupo fotografai. Nusišypsojau objektyvams ir pabučiavau Meto skruostą. Tada abu įėjome į pastatą.
Pasivaikščiojome po parodą. Tai buvo modernizmo paroda, todėl man nebuvo itin įdomu. Tarp lankytojų mačiau nemažai žmonių iš vakarykščio pobūvio. Čia buvo ir Čarlzas, tačiau apsimečiau, kad jo nėra.
'Metai, man reikia pasikalbėti su Sofi. Dviese.' išgirdau balsą už nugaros.
Metas tuoj pat pasišalino.
'Sofi...' Čarlzas paėmė mano ranką. Nežiūrėdama į jį išsilaisvinau ir pasukau prie kito paveikslo.
'Mums reikia pasikalbėt. Išsiaiškinti...'
'Neturiu apie ką su tavimi kalbėtis.' nukirtau.
'Žinoma turi. Aš skolingas tau paaiškinimą. Ir atsiprašymą. Palikau tau krūvą žinučių, bet tikriausiai jų neišklausei.'
'Pasilaikyk savo pasiaiškinimus ir atsiprašymus kam nors kitam.' užmečiau akį į laikrodį ir pasukau ieškoti Meto.
Čarlzas pastojo man kelią ir suėmė už rankų.
Negalėjau į jį žiūrėti. Žinojau, kad jei pažvelgsiu į tas rudas akis, vėl jomis patikėsiu.
'Paleisk mane, Čarlzai.'
'Negaliu, Sofi. Man tavęs reikia.' sušnabždėjo.
Visa savo esybe troškau juo patikėti. Laimė, išlikau sąmoninga.
'Manau Nikolės tau reikia labiau.'
'Tu mane pakeitei. Su tavimi aš esu geresnis žmogus.'
Dabar jau pakėliau žvilgsnį iki jo akių.
'Aš buvau kvailė, kad su tavimi prasidėjau. Blogiausia tai, kad nuoširdžiai tikėjau, kad tu moki mylėti. Aš klydau.'
Jo rankos šiek tiek atsileido ir aš greitu žingsniu išėjau į gatvę. Pasigavau taksi ir nuvažiavau į viešbutį persirengti ir pasiimti daiktų.
Kai jau sėdėjau lėktuve, negalėjau sulaukti akimirkos, kol grįšiu į Prancūziją. Užsimerkiau ir iš visų jėgų stengiausi nusiraminti.

Tuya part 13. The happy end.

Būtina skaityti beklausant:

Juk sakiau, kad viskas bus gerai? 

Radai tai, kas tau svarbu.

* * *

Galvoje skambėjo Hinatos žodžiai. Jis visados man kartojo, kad kad ir kas nutiktų - bus gerai. Tikėdama juo pasiekiau viską, ką užsibrėžiau. 

Dabar, matydama visus šiuos žmones, sekančius mano pėdomis. Matydama tą, kurio nenoriu prarasti nė už ką gyvenime. Suprasdama, kad jis tapo antru šansu gyvenime, žinau - niekados neabejosiu savo pasirinkimais. Tebūnie, galiu daryti klaidų, bet juk žmonės mokosi iš jų, tiesa? 

Niekados nemanysiu, kad mylėti Ni~Ya yra blogai. Ateitis parodysiu, ar ši klaida taps nepamainomu džiaugsmu, ar tik dar vienu dideliu nusivylimu. 

Sėdėjau atsirėmusi į Ni~ya kojas, spoksojau į šniokščiantį lietų. Ni~Ya, glostantis mano plaukus, kartu su Three Days Grace niūniavo:

What a wicked game to play, to make me feel this way.
What a wicked thing to do, to let me dream of you.
What a wicked thing to say, you never felt this way.
What a wicked thing to do, to make me dream of you.

Dainos šaltis ir šiluma liejosi į vieną ištisą jausmą. Šį kartą mėgavausi Ni~ya balsu. Anksčiau niekados nebūčiau pripažinusi, jog man patinka jo balsas, tačiau dabar kiekvieną dieną prašydavau man padainuoti. 

Ni~ya terasa su milžiniškais langais mane žavėjo. Atsisėsdavau čia pažiūrėti į mėlyną dangų arba į begalinio grožio lietų. 

The world was on fire and no one could save me but you.
It's strange what desire will make foolish people do.

Praėjo daugiau nei mėnesis nuo mūsų grupės pasirodymo Japonijos čempionate. Laimėję antrą vietą jautėmės kaip tikri nugalėtojai. Vis dėlto labiausiai laimėjusi jaučiausi, kai Ni~Ya visų akivaizdoje paprašė manęs apsigyventi pas jį. Maniau, jog tai tėra tik paprastas antros vietos nugalėtojo džiaugsmo reiškinys, tačiau pasirodo, jis nejuokavo. Senesnė aš būtų nesutikusi. Naujoji aš, vedama Hinatos žodžių, padarė greitą sprendimą ir kitą dieną persikraustė pas jį. 

Live now. Regret nothing.

Tiesa?

Mylėjau Ni~ya visa širdimi. Lygiai taip, kaip mylėjau Hinatą. Jaučiau, kad turiu atsigriebti už visus tuos metus, kuriuos praleidau su Hinata. Juk jam taip ir nepasakiau, kad myliu.

Pajutau mylimojo rankas, apglėbiančias mane aplinkui kaklą. Sugriebusi jo pirštus, tykiai pabučiavau. Atsitraukusi daviau šiek tiek vietos Ni~ya'i atsisėsti šalia. Jis, vėl mane apkabinęs, pabučiavo mano kaklą. Nusišypsojau. 

-Graži daina. - ištariau.

Jis kažką numykė ir atsakė:

-Ji iš dalies apie tave ir iš dalies nelabai. 

Pasukau galvą jo pusėn. 

-Iš dalies nelabai? 

Ni~ya, atsidusęs, suėmė mano smakrą. 

-Vienintelis dalykas, netinkantis šioje dainoje, tai žodžiai, kad nenoriu mylėti. Matai, jaučiuosi visiškai atvirkščiai.

Net kalbant rimtomis temomis iš Ni~yos negalėjai susilaukti komentaro be pašaipos. Pavarčiau akis. 

Atsisukau į jį ir užguliau visu kūnu. 

Ni~ya nustebęs žvelgė į mane. Uždėjusi delną ant jo žando, pabučiavau. Taip, kaip niekada nesu bučiavusi. 

Lietus barbeno į langą. O aš jaučiausi nuostabiai šio vyro glėbyje. 

Tai juk turėtų būti laiminga pabaiga. 

Nors pabaiga būna tik tada, kai ateina pasaulio galas.

Tiesa?

****************************************************************************

Na štai, ir baigiasi crap fic'as. Dėkui, kad skaitėt, jei iš vis skaitėt. :)

Pasakoja Sofi. Linksmybės.

  Vakarėlis buvo neblogas. Čarlzas supažindino mane su beveik visais ten buvusiais žmonėmis. Šnekučiavomės su jo pussesere, kai prie mūsų priėjo žema tamsiaplaukė mergina. Ji nebuvo ypatingai graži, nors iš laikysenos buvo matyti, kad mano, jog visas pasaulis jai po kojomis. Vilkėjo atvira  juoda suknele.
  Jai dar nespėjus prabilti, supratau, kad kažkas bus.
  'Čarlzai, galime pasikalbėti.?' žavingai nusišypsojo.
  Nulydėjau juos susirūpinusiu žvilgsniu. Mačiau, kaip Čarlzas tarsi pakerėtas nuseka paskui ją į antrą aukštą. Nebesuvokiau, ką kalba mano pašnekovė.
  'Atleisk, kad pertraukiu, bet gal gali pasakyti, kas ta mergina.?' nejučia ėmiau kalbėti prancūziškai. Laimė, ji taip pat mokėjo šią kalbą.
  'Tai jo buvusioji. Nikolė.' sumurmėjo ji. 'Nemanau, kad gerai padarei jį išleidusi, nes...'
  Likusios sakinio dalies nebegirdėjau, nes mintyse vardinau visus keiksmažodžius visomis kalbomis, kurias mokėjau.
  'Atleisk.' sušnabždėjau ir tvirtu žingsniu ėmiau lipti laiptais.
  Vieno miegamųjų durys buvo praviros. Už jų karštai bučiavosi Čarlzas ir Nikolė.
  Jaučiau, kaip akyse kaupiasi pykčio ašaros. Negalėjau sau leisti būti apgailėtina, tad pakelta galva grįžau į vakarėlį. Greitai pasičiupau taurę kokteilio ir iš karto išgėriau. Pasiėmiau dar vieną. Toliau bendravau su svečiais, tarsi nieko nebūtų buvę.
  Spėjau ištuštinti tris stiklines, kol tie du nulipo žemyn. Priėjau prie Čarlzo.
  'Jeigu manai, kad gali mane šitaip žeminti, labai klysti.' sušnabždėjau jam. Tada išpyliau taurę mėlyno gėrimo ant baltų jo marškinių. 'Su  gimtadieniu.!'
  Priėjau prie vieno Čarlzo draugų. Tai buvo gražus aukštas šviesiaplaukis žaliaakis ir šiek tiek išgėręs vaikinas.
  'Metai, man reikia tavo pagalbos.' švelniai pasakiau. Žinojau, kad sutiks. 'Viršuje rasi tris raudonus lagaminus. Nunešk juos žemyn, gerai.?'
  'Žinoma.' nusišypsojo.
  Po poros minučių jau buvo šalia su mano bagažu. Mečiau paskutinį neapykantos kupiną žvilgsnį į Čarlzą ir, įsikibusi Metui į parankę, išėjau iš to buto. Čarlzas bandė pasivyti mus, tačiau, kai išėjo į lauką, mes jau sėdėjome taksi.
  Jeigu jis būtų mane pažinojęs, būtų supratęs, kad toks pažeminimas jam kainuos brangiai.

Tuya part 12.

Taip būna tik pasakose.

Tiesa?

* * * 

Ni~Ya P.O.V

Jaučiau jos skonį. Atrodė, lyg būčiau atsikandęs uždrausto vaisiaus, saldžiarūgštis jausmas nuvilnijo mano kūnu.

Po kelių minučių džiaugsmo, kad turiu ją savo rankose, supratau - ji nesuvokia, ką daro. Švelniai, tačiau nenorėdamas, ją atstūmiau. Tuya pažvelgusi į mane vėl apsiašarojo ir prisiglaudė prie mano krūtinės.

Apkabinau ir paglosčiau jos galvą. 

-Nesuprantu, kodėl tave atstumiu... - išgridau ją šnabždant. Sukikenau. 

-Tuya, nešnekėk nesąmonių, kurių vėliau gailėsies ryte. 

Ji sušniurkščiojo.

-Kvaily, aš negirta, suprantu, ką šneku. Gerai viską apgalvojau, sėdėdama tame rajone... 

Pakėlusi galvą rimtai į mane pažvelgė. 

Šiltai nusišypsojau. 

-Jei nori, gali miegoti mano kambaryje. Nelysiu kartu.

Ji trenkė man į krūtinę ir piktu balsu pareiškė:

-Aišku, kad būsi šalia, turime pašnekėti. -prikandusi lūpą patylėjo. - Tačiau nesitikėk nieko daugiau.

Papurčiau galvą. Aš dar ne toks kvailys, kad viliočiau ją pirmą naktį, kai šį kažką man prisipažins. Juk galiu palaukti.

Pagriebęs ją už rankos, nutempiau į miegamąjį. 

-Griūk, aš tuoj prisijungsiu.

Nuėjęs į drabužių spintos gilumą, pastebėjau ant žemės Tuyos drabužius. Atsidusęs surinkau juos ir padėjau į lentyną - kad nesusiglamžytų. Ištraukęs savo pižamines kelnes su Hello Kitty, staigiai apsivilkau. Man nerūpėjo kitų nuomonė, kad rengiuosi ar elgiuosi keistai - Hello Kitty dievinau. 

Grįžęs pamačiau Tuya susivyniojusią į kaldrą. Nusijuokiau ir prisėdau šalia. Iš karto pajutau jos rankas ant mano peties, kviečiančias prisėsti arčiau ir palysti po audiniu kartu. Nesipriešinau. Vos tik atsisėdome patogiai, ji padėjo savo galvą ant mano krūtinės. 

Mano galvoje kirbėjo visokios mintys. Juk buvau vyras - negalėjau nuraminti įkyrių minčių apie ją ir jos kūną, tačiau pasižadėjau sau ir jai nieko nedaryti - vadinasi, nedarysiu. 

-Ni ni. Atsiprašau, kad buvau tokia kalė. 

Ni Ni? Tai dabar aš jau katė?

-Geriau papasakok, kaip suvokei, kad aš tau skirtasis. Tu Tu. 

Suprunkštusi pradėjo žaisti su mano pirštais. 

-Pamačiau kelis įtartinus tipus. Jie mane išgąsdino, tad spėk apie ką pagalvojau prieš artėjančią mirtį. 

Galėjau JAUSTI jos išraudusius žandus. Stebino tik viena - jai niekas negrėsė, tačiau vis tiek sugebėjo prisiminti, kad jai patinku daugiau nei draugas. O man atrodė, kad ji protinga.

-Tai tiesiog nusprendei mane pabučiuoti ir greitai išsakyti savo jausmus?

Tuya pasimuisčiusi atsisuko į mane ir atsisėdo tiesi kaip styga. Laikydama už rankos, pažvelgė tiesiai į akis.

-Atleisk, kad sugebėjau būti tokia nevisprotė ir pamilti tave. 

Žaibas trenkė. PAMILTI? Ji juk turėtų būti arogantiška ir užsispyrusi. Dabar supratau, ką žmonės turėjo omenyje, sakydami, kad ji nenuspėjama, nepastovi ir neperpantama. 

-Tuya.. -pradėjau. Negaliu slėpti savo jausmų. Ji turi žinoti. Jos nekenčiau ir mylėjau vienu metu. Spjoviau į viską. -Aš tave myliu. Labiau už viską. 

Ji nenustebo. To ir tikėjausi. Vietoj atsakymo, tykiai prigludo prie manęs visu kūnu ir pabučiavo. 

Pagaliau gavau tai, dėl ko gyvenau. Ko ieškojau tiek metų. 

Juk nebuvau vienas iš tų vaikinų, norintis rimtų santykių. O štai ėmė ir smogė likimas. Pamilau tą, kurios iš pradžių nekenčiau visa širdimi.

Pasakoja Sofi. Sveika atvykus į Niujorką.!

  Lėktuvui švelniai palietus žemę suvirpėjau. Čarlzas tvirčiau suspaudė mane savo glėbyje.
  'Ką tu darai.?!' mintyse rėkiau ant savęs. 'Kvailė, kvailė, kvailė...'
  Nuo kada aš pradėjau miegoti su menkai pažįstamais vyrais.? Ir nuo kada skraidau privačiais jų lėktuvais į tolimas šalis, kur nieko nepažįstu.?
  Pati nesupratau, ką jaučiu. Vienu metu visko buvo per daug aprėpti.. Niršau ant savęs. Norėjau grįžti atgal į mylimą Paryžių. Ir pirmą kartą gyvenime klaikiai bijojau.
  'Sveika atvykusi į Niujorką.' sumurmėjo Čarlzas, bučiuodamas mano kaklą.
  Prisiverčiau šypsotis.
  Iš lėktuvo įsėdome į juodą limuziną ir patraukėme link miesto.
  'Atleisk, anksčiau tavęs neįspėjau, bet nenorėjau, kad nervintumeisi. Šiandien pas mane vakarėlis.' mirktelėjo Čarlzas.
  'Kokia proga.?' apsimečiau maloniai nustebusia. Nieko nenorėjau labiau kaip griūti į lovą ir miegoti, miegoti, miegoti...
  'Mano gimtadienio.' šypsodamasis laukė mano reakcijos.
  Aš tik kilstelėjau antakį.
  'Tu man nesakei, kad šiandien tavo gimtadienis.?'
  'Argi tai svarbu.?'
  'Leisk pagalvoti... Tai aišku, kad svarbu. Aš neturiu tau dovanos.' piktai išbėriau.
  'Pačią geriausią dovaną man jau padovanojai.' sušnabždėjo ir pabučiavo mane.
  Nuo jo bučinio suvirpėjau. Staiga prisiminiau, kodėl leidausi į visą šią beprotybę.
  'Tai vis tiek nesąžininga.' nugalėta pasakiau.
  'O kas tau sakė, kad aš sąžiningas.?' mirktelėjo.
  Limuzinas sustojo prie didžiulio stiklinio pastato.Durininkas pasirūpino mūsų bagažu, o aš ir Čarlzas pakilome į aštuntąjį aukštą. Nespėjau nieko įsidėmėti. Čarlzas nuvedė mane į vieną iš miegamųjų.
  'Atleisk, kad aš taip skubu, bet po valandos pradės rinktis svečiai, o tau tikriausiai reikės pasiruošti... Spintoje rasi drabužių, išsirink, kas patinka.' jis dar kartą mane pabučiavo ir paliko vieną.
  Vos jam išėjus, kritau ant didžiulės lovos ir užsimerkiau. Net neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Nutildžiau visas mintis ir nuėjau į dušą. Po jo šiek tiek atsigavau ir peržvelgiau spintos turinį. Išsirinkau juodą nėriniuotą vakarinę suknelę. Mano stiliui ji buvo šiek tiek per daug atvira, bet kam tai rūpi.? Aš juk Niujorke.
  Pasistengiau, kad nebūtų matyti nuovargio pėdsakų. Paryškinau akis, raudonai pasidažiau lūpas. Apačioje jau girdėjau balsus, tad skubėjau susitvarkyti plaukus. Pusę jų susisegiau, kitus palikau palaidus. Pati sau atrodžiau visai neblogai, tad apsiaviau Louboutin aukštakulnius ir išėjau iš kambario.
  Priėjusi laiptus nustebau - pirmasis buto aukštas buvo pilnutėlis žmonių. Didžioji dalis jų pakėlė akis į mane, kai leidausi laiptais. Sutikau Čarlzo žvilgsnį, nusišypsojau.
  Jaučiausi tarsi princesė, kai jis mane pasitiko laiptų papėdėje ir karštai pabučiavo į lūpas. Tik tolimame pasąmonės kampelyje tylutėlis balselis šnabždėjo, kad tokia laimė ilgai netruks.