Temporary luck.

Spoksojau į prabėgančius laukus. Saulė vis dar tingėjo pasislėpti už debesų, todėl šviesa dengė žemę, vertė ją tviskėti visomis spalvomis.
Griebiau akinius nuo saulės ir užsidėjau juos ant nosies.
Nerimas.
Jis man neleido susitaikyti su tuo, kad pasileidau ieškoti draugės. Draugės, kuri sugebėjo girta paskambinti ir pareikšti, kad yra pakankamai drąsi pažvelgti į Uždraustąjį miestą. Tai pasakiusi padėjo ragelį. Savaime suprantama, nebeskambinau jai pasitikrinti, ar viskas gerai. O štai jau daugiau nei dvi savaitės iš jos nė vienos žinutės, skambučio ar šiaip garso.
Viskas prasidėjo nuo to, kad miestas, esantis šalies pakraštyje, sprogo. Bent jau taip aiškino Vyriausybė. Valdžia uždraudė net artintis prie jo, užtvėrė miestą 5 km spinduliu. Žmonės ėjo iš proto dėl šios taip akylai saugomos paslapties. Dauguma bandė patekti į jį, vieni dėl šeimos narių, kiti šiaip dėl nepaaiškinamo smalsumo. Mano susidomėjimas tuo miestu baigėsi po 5 minučių nuo pranešimo apie sprogimą, juk, vis dėlto, man buvo 8 metukai. Kai visuomenei pateikė versiją apie nuodingų medžiagų nuotekas, visi apleido šią temą ir miestas tapo vaiduokliu.
Keisčiausia tai, kad po 7 metų nuo pranešimo apie dujas, žmonės vėl pradėjo lankyti tą miestą. Kvailumo vedami jie visi dingo, nors žiniasklaida nieko apie tai neskelbė.
Dingus Mint, mano geriausiai draugei nuo darželio laikų, bandžiau susisiekti su jos šeima. Veltui, nes visi ją pamiršo po kelių įvykių, kurie nesikerta su dabartiniais įvykiais. Galiausiai pradėjau ieškoti informacijos apie Uždraustąjį miestą - tada atradau svetainę, kur buvo surašytos visų dingusiųjų pavardės. Nustebau pamačiusi, jog dingo ištisos šeimos. Tai tik dar labiau pažadino mano smalsumą.
Visiškai susirūpinusi dėl savo draugės, paskambinau jos vaikinui. Negalėjau skelbti apie jos dingimą policijai, kitaip mes gautume milžiniškas baudas už bandymą įsiveržti į Uždraustąjį Miestą.
O dabar, važiuodama su Narek į vietą, kur dingo Mint, jaučiu - nerimas. Tokio nerimo dar nesu patyrusi.
Jau žinojau, kodėl Mint nuvyko į tą prakeiktą miestą - ieškoti brolio. Be galo išsigandau pamačiusi jos brolio vardą ir pavardę sąraše.
-Ami, liko 2 kilometrai. - pranešė man Narek. Sutikau jo susirūpinusias akis per veidrodėlį. Linktelėjau vėl nusiimdama akinius. Kad ir kaip nemėgau šito vaikino, džiaugiausi, kad sutiko vykti ieškoti kartu. Be to, jis turėjo mašiną.
Iš įpročio pažvelgiau į telefoną. Ryšio nebuvo. Nustėrau - juk turėtų veikti. Gūžtelėjusi pakėliau galvą ir pamačiau draudžiamuosius ženklus.
Ir pilną... pilną autostradą sugedusių mašinų. Senų, naujų, sąmanotų, netgi apaugusių žolėmis. Narek sustabdė saviškę ir klausiamai atsisuko į mane. Staiga garsiai supypsėjo mano telefonas.
Griebiau jį ir išsižiojau.
Nėra ryšio, tačiau gavau suknistą žinutę.
Paspaudusi ją nuščiuvau.

"Sveika atvykusi, Ami. Mes laukėme tavęs."

Sustingusi skaičiau ir skaičiau tuos pačius du sakinius. Sveika atvykusi? Numeris nežinomas. Pabandžiau skambinti, tačiau man buvo pasakyta, jog esu už ryšio zonos ribų. 

-Narek... - pradėjau, bet sustojau, nes jis sėdėjo ir žvelgė tolyn. Atrodė užsisvajojęs. 

-Ei, Narek, aš kalbu su tavim, kas yra? 

Jokio atsakymo. Nė krust. Atrodė, nekvėpuoja. 

Susierzinau. 

-Atsakyk, kai klausiu. - pagriebiau jį už peties.

Tai buvo didžiausia mano gyvenimo klaida. 

Lėtai atsisukantis Narek veidas atrodė, lyg būtų atskirtas nuo kūno. Ne... Tai nebuvo tas pats Narek.. Tas kažkas  nusišypsojo. Veidas buvo perkreiptas, akys įsmeigtos į maniškes. Vyzdžiai išsiplėtę. 

Atitraukiau ranką ir prisispaudžiau prie atlošo. 

-Sveika.... atvykusi... -švokštė demoniškas balsas, sklindantis iš Narek lūpų. - Į Mirties miestą! 

Pratrūkęs kvatoti privertė mano kūną drebėti iš baimės. Persigandusi, įbaiminta nebegalėjau krutėti. Tada pamačiau padarus. Jie skraidžiojo aplinkui Narek kūną, susitelkdami prie galvos, nelyginant musės. "Kas tai?" paklausiau savęs. Atrodė lyg būtų maži kačiukai, bet buvo šlykštūs, netgi koktūs stebėti. Narek, arba padaras, nusisuko ir sėdėjo toliau.

-Taisyklė...viena... Padedi sugauti... Princą, mes tave išleidžiame gyvą. - sugriaudėjo Narek lūpos. - Eik. Turi... 2 savaites...

Burna išdžiuvo. Princą? Kokį?

Pagaliau pajutau, kad galiu judėti ir valdoma nežmoniškos baimės išvirtau iš automobilio. Bėgau automagistrale į priekį, nenorėjau sustoti. 

Kritau ant žemės ir pasilikau taip gulėti. Verkiau. Kodėl aš čia važiavau? Turiu bėgti. Rasti išėjimą. 

Negaliu čia pasilikti.