Jaučiausi pasimetusi. Drebėjau kaip epušės lapas, spoksodama į mašiną, iš kurios išlipau. Nežinau kaip, tačiau po kurio laiko sugebėjau atsistoti. Pragulėjau ant žemės, atrodė, visą amžinybę. Pažvelgusi į laikrodį supratau, jog šis įtaisas šiame prakeiktame mieste taip pat neveikia.
Iš mano telefono nebuvo jokios naudos, o kuprinę palikau automobilyje.
Be maisto ir vandens neišgyvensiu nė dviejų dienų. Beprotiškai bijojau eiti prie tos velnio mašinos, nors ir mačiau, kad padaras išlipo iš jos ir nuėjo savais keliais. Vargšas Narek.. Nemaniau, kad jam dar galima padėti.
Sukaupusi visą drąsą, pajudėjau link automobilio.
-Viskas bus gerai, Ami. Ten nieko nebus. Tikrai. Tu tik išsigalvoji. - kartojau sau, beeidama pro senus ir naujos automobilius.
Pasiekusi Narek "Hondą" kaip galėdama greičiau griebiau kuprinę.
Mašinos priekinės sėdynės buvo apaugusios grybais. Neturėjau laiko stebėtis, tad pasišlykštėjusi trenkiau automobilio dureles. Nuskubėjau atidaryti bagažinės ir ten radau krepšį, pilną maisto, vandens ir drabužių. Išmetusi Narek daiktus, pakilnojau ją - visai lengva, nešti galima.
Gal ir būčiau galėjusi bėgti iš šio miesto, tačiau nujaučiau, kad jei bent bandyčiau pasiekti miesto sienas, mirčiau. Vienintelis išsigelbėjimas - Princas. Kad ir kas jis bebūtų.
Prikandusi lūžą sumaniau, jog būtų visai neprošal turėti kokį nors ginklą. Pasiraususi bagažinėje radau tik gelžgalį, kuris buvo surūdijęs, bet džiaugiausi, kad bent turėjau kuo apsiginti.
Pažvelgiau į miesto pusę. Būtent tą akimirką švystelėjo mėlyna, ryški kaip diena, ugnis. Šis neaiškus reiškinys sklido iš vienintelio didelio pastato mieste - 13 -aukštų namo. Sekundę užmiršau visas baimes.
Mėlyna... gražu. Atrodo šilta.
Kaip greit viskas prasidėjo, taip greit ir pasibaigė. Vėl pasileidau bėgti, šį kartą pasukusi į keliuką, kuris vedė miestan.
Čia, kaip bebūtų keista, nebuvo nė vienos mašinos. Kelią supo medžių skraistės, negalėjau nesigerėti šiuo vaizdu. Saulė dar vos vos švietė. Mane gąsdino ta mintis, kad greitai turėsi bastytis visiškoje tamsoje.
Reikėjo susirasti slėptuvę, nes paranoja man diktavo baisiausius scenarijus, galinčius įvykti čia ir dabar.
Man nepatiko būti vienai.
Taip pat nepatiko ta keista tyla, vyraujanti kaip prakeiksmas. Girdėjau tik savo pačios žingsnius ir kvėpavimą.
Pagaliau atsivėrė vaizdas į modernaus miesto pastatus.
Stovėjau gal už 500 metrų nuo 13 aukštų namo ir tada.... tada vėl švystelėjo mėlyna ugnis.
Nežmoniškai išsigandau. Nebenorėjau eiti ten, kur viskas įvyko.
Pasukusi galvą pamačiau devynaukštį, visai netoli manęs. Pagauta tos pačios baimės nukurnėjau ten.
Viena akimi pastebėjau kai ką keisto - mėlynose ugnyse degė siluetas. Juodi plaukai plevėsavo ugnies sukeltame vėjuje.
Mažą dalį sekundės pamilau tą vaizdą. Bet blaiviam protui paėmus viršų susikoncentravau į durų išlaužimą.
Išspyrusi duris staigiai įbėgau į laiptinę, kad manęs niekas nepamatytų - ar tai būtų padaras, ar žmogus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą