Makenzės istorija.

Ar kada girdėjote ką nors jums sakant „nenuvertink savęs“ arba „žinok savo vertę“? Ar sustojote pagalvoti koks tas žmogus yra teisus..? Nors tie žodžiai atrodo nereikšmingi, bet gyvenime jie reiškia daugiau nei žmogaus akis gali pamatyti...

Gaila, bet niekada nesustojau suvokti šių žodžių esmės. Atrodo, turėtum nuo mažens žinot, jog turi vertint save ir tai ką sugebi. Tai ką išmokai, ką mokiniesi. Koks esi žmogus... Buvau per kvaila, kad sustočiau ir apgalvočiau kur mano gyvenimas ritasi. Dabar, kai viskas per vėlu, aš sėdžiu viena, be šeimos, draugų. Neturiu nieko. Tik pravardę, vietą gatvėje, kur kiekvieną vakarą mane paima vis kitas pakeleivis, kad galėtų pažaist su mergina, kuri neturi nieko.

Jei dar nesupratai, mielas skaitytojau, tai aš esu mergina, kuri parduoda savo kūną, kad galėtų išgyventi šitame pasaulyje. Žinau, pasibjaurėjai. Visi reaguoja taip pat...

Buvau išstumta iš prabangios mašinos ir skaudžiai nusileidau ant žemės. Girdėjau to seno turtingo vyro juoką, kol mašina greitai nedingo.

Lėtai pasikėliau nuo žemės ir pažiūrėjau į abi puses.

Naktis. Žmonių nėra. Aš esu visiškai viena.

Apsigaubiau save rankomis ir pajudėjau gatve. Nebijojau. Neturėjau ko prarast.

Vienintelį garsą skleidė mano aukštakulniai...

Giliai įkvėpiau. Jaučiausi taip lyg dusčiau, bet taip nebuvo. Tiesiog tokia savijauta.

Atsiradau prie kažkokios kavinukės. Liūdnai šyptelėjau sau ir nusprendžiau užeiti pasišildyti.

Skambutis suskambėjo, kai atidariau duris ir keli tebuvę kavinukės lankytojai pasižiūrėjo į mane. Pasijaučiau apgailėtina. Vien iš mano apdaro buvo galima spręst kuo aš dirbau...

Nuėjau į patį giliausią kavinukės kampą ir įsitaisiau ant minkšto fotelio.

Kavinukėje grojo keista daina, kuri privertė mano akis prisipildyt ašarų...

Giliai įkvėpiau ir įsikandau sau į lūpą, tada delnais užsidengiau savo veidą. Aš neverkiau. Aš neturėjau jausmų. Aš buvau bejausmė šiūkšlė...

Staiga, priešais mane kažkas atsikosėjo. Lėtai pakėliau akis ir pasižiūrėjau į jauno vaikino akis. Jos atrodė draugiškos, bet daugelis žmonių taip atrodo, kol nesužinai ko jie nori iš tiesų.

‘Labas...‘ Vaikinas šypteli, nors matau, kad nelabai žino ką galėtų man pasakyt.

‘Labas.‘ Atsakau ir pasižiūriu į savo rankas. Jo akys per gražios, kad galėčiau į jas žiūrėt.

Iš niekur nieko priešais mane atsiranda garuojantis puodelis arbatos.

‘Atrodai sušalus.‘ Jis stebi mane ir šypsosi. Neatrodo, kad nori kažko...

‘Aš... negaliu...‘ Atsakau ir jau stumiu puodelį jo pusėn, bet jis sustabdo mane.

‘Prašau..?‘ Jo akys pilnos liūdesio. Įdomu, kodėl..?

Trūkteliu pečiais ir prisitraukiu puodelį arčiau savęs.

‘Ačiū...‘ Sumurmu ir akies krašteliu matau, kaip jis šypteli.

‘Mano vardas Kodis.‘

Sumirksiu akimis.

‘Gali mane vadint Trikse.‘ Atsakiau ir gurkštelėjau arbatos.

Kodis nusijuokia.

‘O... Ne pravardę turi?‘ Jis šypteli ir aš jį stebiu.

‘Makenzė.‘ Atsakau ir nusuku akis.

Pasidaro tylu.

‘Ar tiki antromis galimybėmis..?‘ Išgirstu savo pašnekovo balsą.

‘Kažkada tikėjau. Dabar nebeturiu valios tikėti.‘

‘Ar tikėtum jei atsirastų žmogus, kuris galėtų tau padėt?‘

Tyliai nusijuokiau.

‘Neatsiras...‘ Atsakiau ir pasižiūrėjau į Kodį.

Jis suraukė antakius ir pasižiūrėjo į stalą.

‘Jis sėdi priešais tave...‘

Nežinau kas, kaip ar kodėl, bet mano akys išsiplėtė ir pajaučiau, kaip mano širdis sustojo. Šis vaikis kalbėjo taip tyrai, taip... Taip lyg jis sakė tiesą.

Kodėl aš norėjau tikėti jo žodžiais..?