Tikra, netikra.

Ir vėl sėdėjau priešais veidrodžius. Mačiau savo atvaizdą, kiekvieną savo bruožą, net menkiausią krustelėjimą, aukštai sukeltus, spalvotus plaukus, tamsias blakstienas, širdies formos lūpas. Bet staiga... Staiga mano veidas dingo. Puoliau prie veidrodžio. Trankiausi, šaukiau, bet niekas negirdėjo. Kritau ant žemės ir pažvelgiau į savo siluetą tame prakeiktame veidrodyje. Nestipriai perbraukiau pirštais šviesų paviršių. Sugriebiau save ir bandžiau verkti, bet ašarų nebuvo. Štai kas aš. Aš - beveidė. Neturinti net savo paties sielos veidrodžio. Be sielos. Be nieko. Aš - niekas.

* * *

Pabudau.
Atsivėrė akys ir greitai išsiropščiau iš lovos. Pribėgusi prie veidrožio pažvelgiau į savo atvaizdą. 

Apsičiupinėjusi veidą, radusi visas reikalingas dalis, atsipūčiau. Tai buvo tik sapnas. Prikandusi lūpą vėl nužvelgiau save. 

Sušiaušiau savo raudonus/mėlynus/rožinius/žalius plaukus, įsistebeilyjau į akis. Tos pačios, skaisčios, šaltos, mėlynos akys. 

-Tuya? - išgirdau šauksmą iš kito kambario.

-Aš čia.- atsakiau.

Iš gretimo kambario išlindo Hinata.Mano geriausias draugas nuo darželio laikų. Nusišypsojau. Buvau visai užmiršusi, kad jis nakvojo pas mane.

-Vėl tas pas sapnas?

Nebyliai linktelėjau. Jis mane persekiojo jau kelis mėnesius. Visada atsibusdavau išpilta prakaito ir suspaustais plaučiais. Sapne nebegalėjau kvėpuoti. Susiraukiau pajutusi, kad mano žandu teka ašaros.

Hinata pribėgo ir stipriai apglėbė mane rankomis.

-Klausyk, eime į studiją, atsipūsim ir pasirepetuosim. 

Nuvalęs mano ašaras pažvelgė į akis. 

-Gerai. Ačiū, kad esi šalia.- rimtai pasakiau.

-Visada būsiu, juk žinai tai. - linksmai atšovė man beeidamas į kambarį drabužių.

Nusiprausę ir pavalgę mes griebėme savo tašes ir išlėkėme į Tokijo gatves. Nusipirkę po Smoothie lėtai artėjome link savo studijos "Hachi". Pakeliui stebėjau žmonių veidus. Pavargę žvilgsniai, depresijos požymiai, lengva laimė, meilė, pyktis, stresas. Jie jautė. Jų gyvenimas nebuvo netikras. 

O aš vis dar ieškojau atsakymų į savo klausimus: Ar tai tikra? Ar netikra? 

Pakėliau galvą į dangų. Alsavau gatvės oru. Pašonėje ėjo žmogus, kuris man rūpėjo labiausiai pasaulyje. Šypsojausi jam,jis man. 

Tada įvyko tai, kas iškėlė man dar vieną klausimą.

Jo veidas. Paskutinis mano atsiminimas apie jį. Jo sustingusi šypsena plaukiojo mano mintyse. Viskas vyko lyg sulėtintame filme. Jo rankos stumia mane ant šaligatvio. Aš nustebusi krentu ir žiūriu į jį. Jis dingsta po mašinos ratais. Jis dingsta. 

Aš dingstu. 

Nesuprantu.

Kur jo rankos?

Tylu.