2011 m. sausio 27 d., ketvirtadienis

Makenzės istorija. Viskas iš pradžių.

Atsikėlus ryte jaučiausi kaip lavonas, bet džiaugiausi, kad nesapnavau košmarų. Išlipau iš lovos ir pradėjau tvarkytis. Nusiprausiau po dušu, sutvarkiau savo ševeliūrą, apsirengiau ir nusileidau į pirmą aukštą. Virtuvėje radau paliktą Kodžio raštelį.

„Turėjau išvažiuoti su vaikinais. Grįšiu kažkada. Paskambinsiu, kai turėsiu laiko.“

Stebėjausi, kad jis galėjo taip anksti atsikelti, kai naktį grįžo visiškai girtas.

Palikau lapuką ant stalo ir nuėjau prie lauko durų. Apsiaviau juodus Converse ir išėjau į lauką. Užrakinau duris ir pradėjau savo kelionę.

Oras buvo gaivus, nors saulė nešvietė.

Keliavau gatve, vis užmesdama akį į namus. Visi niekuo nebuvo ypatingi, na, iki tol kol nepamačiau vieno, labiausiai mane pribloškusio. Puikiai žinojau, kodėl jis buvo taip puikiai pastebimas... Tai buvo mano namai.

Pasidarė sunku kvėpuoti, atsirado gumulas gerklėje ir pradėjau drėbėti.

Ką turėčiau daryti? Gal nueiti paskambinti į duris ir pažiūrėti ar mano tėvai dar gyvena čia..? Įdomu, ar mano jaunesnioji sesutė sveika..?

‘Atsiprašau, gal galiu jums kuo nors padėti?‘

Pasukau galvą ir pasižiūrėjau į mergaitę, kuriai buvo ne daugiau nei 12-a. Mano akys išsiplėtė, kai atkreipiau dėmesį į jos veido bruožus. Ryškiai žydros akys, geltoni plaukai... Ji buvo labai panaši į mano mamą...

Papurčiau galvą.

‘Ne, negali.‘ Sumurmėjau ir greitu žingsniu, vos ne bėgte, pradėjau eiti. Turėjau dingti kuo toliau nuo to namo.

Širdis skaudžiai daužėsi į mano šonkaulius, o ausyse spengė. Mintys buvo visiškai sujauktos.

Ten buvo mano mažoji sesutė... Mano mažoji Evelina...

~~~“~~~

Stebėjau savo drebančias rankas. Jos niekaip nesustojo drebėti... Atsikvėpiau, ir išsitraukiau iš kišenės cigarečių pakelį. Drebančia ranka ištrraukiau cigaretę ir žiebtuvėlį. Pridėjau cigaretę prie lūpų ir prisidegiau. Sugrūdau žiebtuvėlį į kišenę ir įtraukiau dūmą.

‘Teta... Juk nesveika rūkyti...‘

Pasižiūrėjau į mažą berniuką. Jo didelės tyros akys į mane žvelgė taip nekaltai...

‘Adamai, ką aš tau sakiau..? Juk liepiau nekalbinti nepažįstamų žmonių.‘

Nespėjau prasižioti, o mama jau vedėsi berniuką kuo toliau nuo manęs. Įtraukiau dūmą ir nusukau akis.

Mano dėmesį pagavo netoliese stovinti kirpykla.

Šyptelėjau. Galvoje įsipliekė mintis.

Pakilau nuo suoliuko ir užgesinus cigaretę, pajudėjau link savo tikslo. Aš grįžau į Šefildą pradėti viską nuo pradžių... Tai reiškia, kad turiu ir pati atrodyt kaip visiškai kitas žmogus.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą