Sekmadienio rytą atsikėliau pernelyg laiminga. Turėjau už tai ant savęs pykti, bet kaip galima pykti už laimę..? Jaučiau, kad įklimpau per giliai, tai man nepatiko, bet supratau, kad nieko pakeisti jau negaliu, todėl leidau sau džiaugtis.
Norėjau išmesti viską iš galvos, todėl kurį laiką pabėgiojau parke. Mp3 grotuvas grojo mano mylimiausias dainas, atsipalaidavau. Grįžau namo visiškai nurimusi.
Neskubėdama išgėriau apelsinų sultis ir suvalgiau savo mėgstamiausių salotų. Jau ėmiau sukti galvą, ką veikti, kai išgirdau skambant telefoną. Karštligiškai skubėdama pačiupau jį nuo stalo ir nusijuokiau iš savęs. Atsiliepiau.
'Labas rytas, Sofi. Atleisk už vakar vakarą, tai buvo labai skubu ir aš...'
'Viskas gerai, Čarlzai, aš puikiai tave suprantu. Man irgi yra taip buvę.' pertraukiau jį.
'Tiesa.' girdėjau palengvėjimą jo balse. 'Kaip paprasta pamiršti, kad ir tu esi verslininkė. Galėčiau tavęs užvažiuoti aštuntą.? Noriu šį tą parodyti...'
'Žinoma.' po trumpos pauzės atsakiau. Nenorėjau išduoti, kaip apsidžiaugiau jo pasiūlymu. 'Manau, mano butą rasi.?'
'Dėl to nesijaudink.' jaučiau šypseną jo balse.
Jei kas nors būtų mane stebėjęs, būtų pamanęs, kad aš kvaila įsimylėjusi paauglė. Būtent taip ir jaučiausi.
Laiminga pasidariau kavos, patogiai įsitaisiau prie lango ir atsiverčiau knygą. Kurį laiką paskaičiau, vėliau šiek tiek pasitvarkiau namuose, papietavau ir išvažiavau į grožio saloną. Septintą jau buvau pagražinta ir grįžau namo. Kurį laiką padvejojau, bet galiausiai išsirinkau raudoną suknelę atvira nugara.
Lygiai aštuntą nuaidėjo durų skambutis. Tarnaitė įleido Čarlzą. Po kelių akimirkų nuliapau laiptais. Vis dar buvo keista namuose matyti ne Mišelį. Čarlzas, kaip visada, vilkėjo kostiumą, kuris jam labai tiko.
'Sofi... Atrodai nepaprastai gražiai.' žvelgiau į rudas jo akis ir jaučiau, kad tampu priklausoma.
'Dėkui, Čarlzai.' šypsojausi.
'Jei neprieštarauji, norėčiau tau parodyti priežastį, dėl kurios vakar turėjau tave palikti.' jis apkabino mane, o drugeliai pilve tiesiog pašėlo.
'Aš suintriguota.' Pripažinau ir leidau jam išvesti mane pro duris.
Jo limuzinui reidant gatvėmis visą laiką stebėjau kelią. Galiausiai atsidūrėme ramiame rajone, Senos pakrantėje. Limuzinas sustojo, Čarlzas padėjo man išlipti.
'Štai mano naujausias pirkinys.' išdidžiai parodė į viešbutį priešais mus.
Tai buvo didelis naujos statybos viešbutis. Jo savininkai bankrutavo dėl skolų bankui, todėl numaniau, kad Čarlzas turėjo gerokai pakovoti, kad jį nusipirktų.
'Oho.' pasakiau. 'Sveikinu.'
'Ačiū.' žvelgė į pastatą su šypsena. Mačiau, kad tai jam labai svarbu.
'Gerai, kad jis toli nuo maniškio. Bijočiau konkurencijos.'
'Neabejoju.' nusijuokė. 'Kai vidus bus įrengtas, galėsiu pravesti ekskursiją.' mirktelėjo. Nusijuokiau.
Papūtė vėsus vėjas ir vos vos sudrebėjau.
'Tau šalta. Atleisk.' jis stipriau mane apkabino ir grįžome į limuziną.
Kaip per miglą prisimenu restoraną, kuriame lankėmės. Maistas ten tikriausiai buvo geras, bet aš nejaučiau skonio.
Visiškai neprisimenu, kas vyko po to, bet kitą rytą pabudau Čarlzo lovoje, šalia jo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą